Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė Jėzų į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties  Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.

Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą… Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

Buvo pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2, 22–40)

ŽMOGAUS APKABINIMAS

Marija su Juozapu atnešė Kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui. Kūdikis yra duotas tėvams, tačiau šie tuojau jį paaukoja kitai svajonei, kitam prieš jį atsiveriančiam keliui…

Taip yra su visais vaikais. Nežiūrint vyraujančio požiūrio, jie nepriklauso tėvams, bet Dievui, pasauliui, savo pašaukimui. Anot poeto, jie „gyvena ateities namuose, kurių mes negalėsime aplankyti net sapne“.

Marija su Juozapu ateina į Jeruzalės šventyklą, tačiau dar ant jos slenksčio Jėzų paima kitos rankos. Tai ne kunigų ar levitų, bet dviejų senų žmonių, neužimančių jokios padėties šventykloje, rankos. Juos jungia vienas dalykas: tai du įsimylėję Dievą žmonės. Senatvė pritemdė jų akis, tačiau jose tebedega troškimas matyti Dievo darbus.

Simeono ir Onos asmenyse pasaulio senatvė apkabina amžiną Dievo jaunystę. Tai kartu ir liudijimas apie Dievo vietą pasaulyje. Tikroji alternatyva kiekvienam tikinčiajam yra ne pasirinkimas tarp konservatorių ir progresyviųjų, bet tarp mylinčių ir pripratusių, tarp einančių pirmyn ir prisitaikiusių. Jėzus nepriklauso šventyklai, bet žmogui, kiekvienam trokštančiam susitikimo su Juo. Jis yra tų, kurie, kaip Ona, sugeba matyti daugiau, tų, kurie nesiliauja ilgėjęsi ir laukę, kaip Simeonas, tų, kurie jaučia ir suvokia Dievą, kaip savo ateitį.

Simeonas paima ant rankų kūdikį Jėzų ir šlovina Dievą. Iš tiesų jis atlieka kunigišką veiksmą. Tai tikra liturgija, įmanoma visiems, išskirtinė pareiga, kurią prisimename, kalbėdami apie bendrąją visos Dievo Tautos kunigystę.

Senas vyras, tapęs vilties ženklu, ir sena moteris, įkvėpta Šventosios Dvasios, šlovina Dievą. Palaiminimas nėra elito pareiga, bet džiaugsmo perteklius, kurį kiekvienas gali paaukoti Dievui, būdamas ir ne šventykloje, o savo namuose. Dievas įsikūnija savo kūriniuose: tuose, kurių gyvenimas artėja prie pabaigos, ir tuose, kurie tik skleidžiasi pavasario žiedais. Taip pat ir Marija su Juozapu yra palaiminti, nes jie elgiasi pagal taisykles, tačiau tuo pat metu sugeba priimti nenumatytus, atliktus ne pagal nustatytas apeigas ir stulbinančius dviejų pranašų palaiminimus.

Paskui Simeonas ištaria tris žodžius apie Jėzų: Jis yra nupuolimas, atsikėlimas ir prieštaravimo ženklas. Trys žodžiai, įkvepiantys ir skatinantys judėjimą pirmyn, o drauge leidžiantys matyti, kad viskas, kas vyksta, yra duota iš aukščiau.

Jėzus, kaip nupuolimas. Čia tenka kalbėti apie mūsų mažų ir didelių stabų nuopuolius, mūsų kaukėmis ir melagystėmis pasižyminčio pasaulio suardymą, nepilnavertiško ir ligoto dvasios gyvenimo sunaikinimą. Jėzus atėjo sunaikinti viso to, kas naikina žmogų, atėjo nešti kalavijo ir ugnies, kad nukirstų ir išdegintų viską, kas priešinasi žmogiškumui.

Jis yra čia atsikėlimui: tai jėga, pakelianti mus tada, kai manome, kad viskas mums jau yra baigta. Ši galybė leidžia pradėti iš naujo net ir tada, kai viduje jaučiame tuštumą, o akis užgula tamsa ir sakome, jog jau nebematome ateities. Gyventi – tai rodyti begalinę kantrybę, vis pradedant iš naujo.

Kristus yra prieštaravimo ženklas, nes Jis prieštarauja mūsų vidutiniškumui, visoms neteisingoms mintims apie Dievą.

Visa tai vyksta šeimoje, todėl šeima ir yra didinga. Ji privalo tikėti savo kilnumu ir šventumu, kuriam vietos yra kiekvienuose namuose ir iš kurių jis sklinda pasaulyje.

Šventoji Šeima…

Adolfas Grušas