Melstis iš esmės nereiškia skirti tam tikrą dienos laiką meditacijai ar skaityti kokią nors Šventojo Rašto ištrauką, arba šventųjų parašytus tekstus bei mėginti galvoti apie Dievą arba apie save pačius, siekiant vidinio atsinaujinimo. Tai nėra maldos esmė.

Lygiai taip pat rožinio arba ryto ir vakaro maldų kalbėjimas. Žmogus gali ištisą dieną visa tai daryti ir nebūti meldęsis nė minutės.

Kad malda būtų išties tikra, visų pirma reikalingas santykis su Jėzumi: dvasia pakilti virš mūsų žmogiškosios būsenos, mūsų rūpesčių, mūsų maldų, kad ir kokių gražių bei būtinų, ir užmegzti tą intymų, asmenišką santykį su Juo.

Mums būtina padaryti tą esminį atradimą, kad Jėzus mus myli ir kviečia. Juk kas iš esmės yra „pašaukimas“? Gražiausia forma jis aiškiai aprašytas pasakojime apie Jėzaus susitikimą su turtinguoju jaunuoliu. Evangelija pagal Morkų sako: „Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir tarė: „Palik visa, ką turi… paskui ateik ir sek paskui mane“ (plg. Mk 10,21). Jėzus šitokiu žvilgsniu žvelgia į kiekvieną iš mūsų ir myli mus, o mes, jausdami šią meilę, galime pasirinkti Juo sekti. Maldos gyvenimas iš esmės reiškia išlaikyti šį vaiko ir brolio ryšį su Jėzumi visą dieną, visas dienas. Malda yra bendravimas su Juo ir tylus klausymas to, ką jis sako.

Esminė forma

Šis santykis tarp mūsų ir Jėzaus užmezgamas, jei mums pavyksta „pasirinkti Dievą“, o tai reiškia visoje mūsų egzistencijoje, visuose mūsų veiksmuose iškelti Jį į pirmą vietą. Tada maldos gali tapti „malda“, esmine maldos forma, nes joje giliai išreiškiama žmogaus būtis santykyje su Jėzumi.

Būdų gali būti daug. Vienas iš „protinės maldos“ tipų yra meditacija, kuri atliekama pagal įvairius metodus. Vienas iš paprasčiausių yra lėtas ir meditatyvus Šventojo Rašto arba Bažnyčios šventųjų parašytų raštų skaitymas. Tačiau nesvarbu, pagal kokį metodą ji atliekama, meditacija turi būti proga surasti ramybės, nusiraminimo su Jėzumi akimirką. Galbūt tuo momentu galvoje mums iškils daugybė rūpesčių. Tada pakalbėkime apie juos su Jėzumi, sakydami jam: „Tu pasirūpink, aš negaliu nieko padaryti, galiu tik kalbėtis apie tai su tavimi.“ Tai galime pavadinti „prašymo malda“.

Tačiau savo esme, net būdama „prašymu“, malda yra visada atsidavimas: net tada, kai kažko prašome, atsiduodame tam, ko Jėzus nori; jei patiriame skausmingų dalykų savo ar mums brangių žmonių gyvenime, ramiai kalbamės su Juo apie tai, nes žinome, kad Jis myli mus ir myli visus žmones daug labiau, nei mes galėtume tai padaryti.

Aišku, visų gražiausia malda yra to, kuris žino, kad Jėzus gerai išmano mūsų problemas, mūsų sunkumus, tai, ko mums reikia (Evangelija sako: „Jūsų tėvas žino, ko jums reikia“ (plg. Mt 6,8), ir atsiduoda pokalbiui su Jėzumi, būtent su dovanojimosi nuostata, visiškai save jam atiduodamas, džiaugdamasis, kad gali susitikti su juo. Tuo mes pasakome Jėzui, o per Jį – Švenčiausiajai Trejybei: štai Tu žinai visus mano sunkumus, mano menkumą, silpną tikėjimą, Tu gerai žinai mano trūkumus, skausmus ir sunkumus, su kuriais susiduriu gyvenime: dabar noriu pabūti su Tavimi ir Tave kontempliuoti.

Sugrįžimas į namus

Tai momentas, kai išeinama iš visos kontingentinės tikrovės, kuri mus vargina ir skaudina, kad pabūtume su Juo, kad rastume Jį, pagyventume savo namuose. Juk kiekvieno iš mūsų namai išties yra Trejybė, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, o juose Marija ir visi šventieji. O mes, gyvenantys pasaulio sūkuryje, kuris mums atrodo realus, tačiau išties yra tik regimybė, pagaliau sugrįžtame į namus, į tikrąjį savo pasaulį, į Trejybės pasaulį. Malda yra pats gražiausias mūsų žemiškojo gyvenimo momentas, nes tuomet, sąmoningai suvokdami, gyvename kartu su Tėvu, Sūnumi, Šventąja Dvasia, su Marija.

Ši kontempliacija jokiu būdu nereiškia pabėgimo iš konkretaus gyvenimo; bet yra tikras gyvenimas, kurio dėka galime krikščioniškai priimti kiekvienos dienos konkrečią tikrovę, su jos sukrėtimais, nerimu, fiziniu ir nerviniu nuovargiu, su visomis problemomis, kurias galiu ir sugebu spręsti būtent todėl, kad pagaliau šiek tiek laiko, pusę valandos, meditavau, dalyvavau tikrajame savo gyvenime – šiame pokalbyje su Jėzumi.

Vidinė tyla

Šiame susitikime Jis kalba man; ir dažnai nebūna lengva sugebėti išgirsti Jį, kadangi esame apkurtinti kasdienybės reikalų, kurie mėgina įsibrauti net ir į šitą laiko, skirto kontempliacijai, erdvę. Tačiau turime įprasti Jo klausytis, nes Jis visada mums kalba. Kalba ne tiek apie išorinės tylos pasiekimą, kiek apie vidinės tylos įgijimą, tai yra dominavimą (susijusį su mūsų žmogiškąja būsena) visų mūsų aistrų (ne tik neigiama šio termino prasme), viso mūsų įsiaudrinimo, visos vidinės psichologinės sumaišties: reikia būti perėjus anapus viso šito, kad klausytume mums kalbančio Jėzaus.

Jo balsas itin tylus. Tikrai reikalinga vidinė tyla Jį išgirsti (o meditacija mums suteikia progą išorinei tylai, kuri simbolizuoja vidinę tylą, reikalingą klausytis Jėzaus). Jis visada pasako esminių dalykų, kai esame rūpesčių prislėgti, įvairių gyvenimo problemų kamuojami, mums sako: „Nebijokite, tai aš.“ Sako mums: „Nebijokite, aš nugalėjau pasaulį.“ Mums sako: „Aš esu su jumis.“

Jėzus iškelia save kaip pavyzdį, savo gyvenimą kaip pavyzdį mūsiškiui. Gyvenimą, susidedantį ir iš žmogiško pasisekimo, stebuklų, bet užsibaigusį, atrodytų, visišku nepasisekimu ant kryžiaus. Romėnai net nežinojo, kas jis toks; jo religijos bendrai, izraelitai, kai kurie manė, kad jis – Elijas ar koks kitas pranašas…

O kai Jam sakome: „Jėzau, man blogai baigėsi su šituo ir su anuo dalyku“, Jis mums atsako: „Aš šaukiau: ‘Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?’ Štai šitą tikslą tau pateikiu prieš akis. Visu kitu pasirūpinsiu aš; ne tiek svarbu sėkmė ar nesėkmė, tau svarbiausia išlikti šiame santykyje su manimi.“

Visas pasaulis ištroškęs Dievo, ir jei mes nesame pajėgūs jo pagirdyti, tai todėl, kad duodame jam vien savo žodžių, kurie „kalba“ apie Dievą. Tuo tarpu pasauliui reikia Dievo, net ir be mūsų žodžių ir be kalbėjimo apie jį. 

Tai tik keletas pavyzdžių to, ką Viešpats mums sako, norėdamas pakylėti mus virš mūsų egzistencijos kasdienybės, leisti pagyventi amžinajame gyvenime. Šiame pokalbyje, kuris gali užsimegzti su Juo, kartais padaro net stebuklų. Kas neprisimena epizodo apie moterį, sirgusią kraujoplūdžiu, kuri buvo minios spūstyje, neleidusioje jai prisiartinti prie Jėzaus ir paprašyti, kad ją išgydytų? Toji moteris galvojo: „Jeigu tik aš galėčiau bent prisiliesti prie jo drabužio medžiagos, išgyčiau.“ Tad prasibrovusi pajėgia paliesti ją, su tikėjimu, su meile, ir yra išgydoma. O Jėzus pajunta iš Jo išeinančią jėgą ir sako apaštalams: „Kas palietė mane?“ Apaštalai jam atsako: „Viešpatie, mes esame žmonių iš visų pusių spaudžiami, o tu mūsų klausi, kas tave palietė?“ (plg. Mk 5,23-31). Daugelis jo „meldė“, bet tik viena rado būdą su juo kalbėtis, rado pačią „maldą“, ir Jėzus pajuto, kad jėga išėjo iš jo dėl tos nuolankios, tylios, tikėjimo ir atsidavimo kupinos maldos.

Mus perkeičianti malda

Jei meldžiamės turėdami tokį tikėjimą, kiti pastebės mūsų giedrumą, kadangi turime ramybę, pranokstančią kentėjimus, kuriuos šiaip ar taip patiriame kaip kiekvienas žmogus šiame pasaulyje. Jie jaučia džiaugsmą būti su mumis, tą džiaugsmą, apie kurį Jėzus sako, kad pasaulis jo duoti negali, nes savo širdyje nešiojame gabalėlį to Dangaus, kuriame gyvenome maldos metu.

Visas pasaulis ištroškęs Dievo, ir jei mes nesame pajėgūs jo pagirdyti, tai todėl, kad duodame jam vien savo žodžių, kurie „kalba“ apie Dievą. Tuo tarpu pasauliui reikia Dievo, net ir be mūsų žodžių ir be kalbėjimo apie jį. Mums tai pavyks, jei klausydami Jėzaus kvietimo išliksime nepertraukiamame pokalbyje su juo.

Šiandien kartais nuvertinama žodinė malda, nes laikoma, kad minties malda yra svarbesnė. Tuo tarpu svarbiausia yra ryšys su Dievu, kurį galiu užmegzti tiek minties maldoje, tiek ir žodinėje, akimirkos minčių pakėlime į Dievą, rožinyje, visose labiausiai liaudiškose ir paprasčiausiose maldos formose, per daug paprastose mūsų puikybei, bet iš tiesų visos jos yra proga užmegzti ryšį su Dievu. Ryšį, kuris paprastai neatsiranda maldoje, jei pirmiau negimsta gyvenime. Tai yra negalima „melstis“, jei gyvenimas nėra visiškai nukreiptas į Dievą.

Gražiausia tikrovė

Jei turime šį autentišką ryšį su Jėzumi, malda tampa gražiausiu ir gyviausiu dienos dalyku. Tampa mums gyvo vandens šaltiniu, kaip sako Jėzus: „Kas tiki mane, iš jo trykš gyvojo vandens srovės“ (plg. Jn 7,38).

Mūsų nusistatymas turi būti radikali ir visiška ramybė: privalome sugebėti įgyti tą žmogiškąją pilnat­vę, kurią suteikti gali vien Dievas, ir kuri skleidžia ramybę ir giedrą aplink mus. Dėl to – kartoju – maldos momentas yra gražiausia mūsų dienos akimirka; kadangi tai vienintelis mūsų sugrįžimo į namus momentas: pamažu išeiname iš mus supančio pasaulio, nors ir visad išlikdami pasinėrę į pasaulį; tai momentas, kai kalbamės su Jėzumi, bendraujame su juo. Šis pokalbis nėra žodžiai, kaip Jis sako: „Kai meldžiatės, nedaugiažodžiaukite“ (plg. Mt 6,7).

Tai ryšys gilios meilės, gilaus prašymo, gilaus atsidavimo į Tėvo rankas, per Sūnų Šventojoje Dvasioje, padedant Marijai, kuri – kaip per vestuves Kanoje – kalba už mus, kai mes nebesugebame to padaryti. Šis yra tikrasis mūsų gyvenimas. Mes esame pašaukti gyventi Tėvo prieglobstyje. Mūsų tikrasis pašaukimas yra sekti Jėzumi ir gyventi šioje dieviškoje šeimoje. Malda yra ne kas kita kaip kalbėjimasis namuose, mūsų tikruosiuose namuose.

Tokia nori būti ir privalo tapti mūsų malda. Ir tikrai tokia taps, jei mes gyvename visiškai dėl Dievo.

 

PASQUALE FORESI

Iš Nuova Umanita Nr. XXII (2000/5) išvertė S. Žiugždaitė