Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. IV advento sekmadienis

„Nebijok! – sako angelas kiekvienam iš mūsų. – Nebijok. Kas beatsitiktų, nebijok. Nebijok atleisti, net jei tas atleidimas ir nebus priimtas. Nebijok visur ir visada rodyti meilę. Nebijok pradėti, nes tu nesi tas pats, kas ir tavo klaidos. Nebijok tarti „taip“. Nebijok, nes aš su tavimi.“

Anuo metu angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo.“ Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų.“ Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Ir angelas pasitraukė. (Lk 1, 26–38)

NEBIJOKITE

Personažai, apie kurių gimimą pasakojama Evangelijoje pagal Luką, yra du: Jonas Krikštytojas ir Jėzus. Tai du atvejai, kuomet vyrams labai sunku įtikėti, tuo tarpu moterys pasirodo esančios kur kas atviresnės Dievo planams. Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas buvo kunigas, ir, jam atliekant tarnystę Jeruzalės šventykloje, angelas pranešė, kad išsipildys jo troškimas susilaukti vaikų, tačiau Zacharijo netikėjimas gauta žinia padarė, kad jis devyniems mėnesiams tapo nebyliu, nes ko nors norėti, nereiškia: tikėti. Iš esmės Zacharijas netikėjo, kad taip gali įvykti. Jis nežinojo, jog Dievas, kviesdamas žmogų įsijungti į Jo planų išsipildymą, visuomet prašo padaryti tai, ko nežinome, kažką neįmanomo, nes, jei tai būtų įmanoma, viską padarytume mes patys. Dievas niekuomet neprašo įmanomų dalykų. Apie tai pagalvoja patys žmonės, tuo tarpu Dievas prašo tik to, kas neįmanoma, kas gali įvykti tik Jo malonės dėka.

Paskui angelas keliauja į Nazaretą, nedidelį kaimelį, kuriame gyveno apie keturis šimtus primityvių žmonių…

Prieš tai angelas kreipėsi į vyrą, o dabar keliauja pas moterį. Tais laikais toks sumanymas būtų buvęs gryniausia fantazija, kvailyste. Bet kuris to meto Šventojo Rašto aiškintojas būtų paklausęs: „Kaip galėtų ateiti Dievui į galvą mintis kreiptis į moterį?“ Senajame Testamente aprašomas tik vienas atvejis, kuomet Dievas tiesiogiai kreipiasi į moterį: tai buvo Abraomo žmona Sara, ir tai Dievas taip pasielgė tik tam, kad ją pabartų, o nuo tada niekuomet nebuvo ištaręs nė žodžio jokiai moteriai. Ir vis dėlto…

Dievas renkasi Galilėjos Nazaretą, kad ten surastų Gelbėtojo motiną. Tikriausiai, nebūtų buvę galima rasti prastesnės vietos. Mes tokiu atveju tikriausiai rinktumės kokį nors svarbų miestą, tačiau Dievas niekuomet nesielgia pagal žmogaus planus. Jis nori tapti žmogumi konkrečioje vietoje. Be abejonės, Jis būtų galėjęs rasti kitokių būdų papasakoti pasauliui apie save, tačiau pasirinko miestelį, kuriame buvo nedaug namų, kuris niekada iki tol nebuvo minimas Biblijoje, ir keliauja pas trylikametę mergaitę, vardu Marija. To meto žydai, žinoma, pasakytų, kad Biblijoje kalbama apie vienintelę Mariją – Mozės seserį, Dievo prakeiktą ir nubaustą raupsų liga. Vienu žodžiu, prielaidos apreiškimui buvo pačios prasčiausios.

Atvykęs angelas sveikina Mariją: „Sveika, malonėmis apdovanotoji!“ Marija yra „apdovanota malonėmis“, bet ne nuopelnais. Ji nepadarė nieko, kad nusipelnytų to, kas vyksta, nes Dievo dovanos ne nusipelnomos, bet priimamos. Viso to centre yra Dievo dosnumas, dėl kurio „viskas yra įmanoma“. Dievo kvietimas – tai ne atlyginimas už mūsų gabumus ar nuopelnus, bet raginimas atsiverti tam, kas atrodo neįmanoma. Jei mes jaučiamės kupini nuopelnų, šioje vietoje reiktų šiek – tiek apsiraminti, bet jei suvokiame save, kaip mažą nežinomą taškelį visatoje, galime pakelti galvas ir leisti, kad mus apsiaustų Dievo meilė. Dievas nenori kitų, bet tavęs, nes negali padaryti nieko be tavęs, tačiau gali viską su tavimi…

Lukas primena mums, kad, bent jau Dievo akivaizdoje, mes neprivalome būti geriausi. Jam svarbiausias yra mūsų pasirengimas atiduoti Jam save.

„Nebijok!“ – sako angelas Marijai. „Nebijok, Marija, kad Dievas nesirenka lengvo didybės kelio, nebijok, kad Dievas, Begalinis, slepiasi žmogiškame embrione. Nebijok, Marija, kad Dievas atėjo ten, kur nesijaučia šventyklos smilkalų kvapo ir kur nesiekia didelio miesto šviesos“.

„Nebijok!“ – sako angelas kiekvienam iš mūsų. Šventajame Rašte šis žodis pakartojamas tris šimtus šešiasdešimt penkis kartus, tarsi kvietimas kiekvienai metų dienai. Rytą, vos atsikėlę, pirmiausia turėtume, lyg aidą, išgirsti šiuos Dievo žodžius: „Nebijok. Kas beatsitiktų, nebijok. Nebijok atleisti, net jei tas atleidimas ir nebus priimtas. Nebijok visur ir visada rodyti meilę. Nebijok pradėti, nes tu nesi tas pats, kas ir tavo klaidos. Nebijok tarti „taip“. Nebijok, nes aš su tavimi“.

Angelas į Mariją prabyla tris kartus, ir iš jos sulaukia trijų atsakymų: sumišimo, noro suprasti, pasirengimo tarnauti.

Marija į angelo žinią iš karto neatsako teigiamai. Apskritai mintis apie tai, kad Dievas gali turėti sūnų, yra piktžodžiavimas. Marija abejoja, yra pasimetusi ir stengiasi suprasti tai, kas vyksta. Ji prašo paaiškinti, kaip tai galėtų įvykti. Galų gale ji patiki, nebegalvoja apie ateitį, bet pilnai išgyvena tąjį „čia ir dabar“: „Ar sugebėsiu? Ar pajėgsiu būti Dievo Sūnaus motina? Nežinau, bet štai aš čia“.

„Štai aš“ yra pats gražiausias posakis, nes tai meilės liudijimas dabar. Mums derėtų išmokti kartoti tuos žodžius kasdien, kelis kartus per dieną, kiekviena proga. Nesvarbu, ar tai būtų laimingi, ar liūdni įvykiai, turime tarti savąjį „štai aš“. Tai reiškia, jog mes pasitikime Dievu. Mums ne viskas aišku, bet priimame tai, kas yra dabar.

Pirmasis Marijos stebuklas yra tai, kad ji nepabėgo apreiškimo momentu. Jėzus atėjo į pasaulį, tai mergaitei iki galo nesuvokiant Įsikūnijimo esmės. Ji nesuprato visko ir tuojau pat, tačiau tarė „taip“ viskam, kas jos laukė ateityje.

Ir toliau Dievas kreipiasi į mus, laukdamas mūsų atsakymo, paprastai neaiškindamas, kaip ir kodėl. Mums tik svarbu žinoti, kad galų gale mūsų gyvenimo upė tikrai įtekės į Jo meilės vandenyną.

Šiandien ir mums angelas kartoja tris esmines žinias: nebijokite, Viešpats ateis, Jis pripildys jus gyvybės. Leiskime, kad mus nustebintų Dievas, ateinantis gyventi su mumis…

 

Adolfas Grušas

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2023-12-23


© 2024 www.zarasuparapija.lt