Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. II advento sekmadienis

Ar pranašai vis dar egzistuoja? Žinoma, jie yra gyvi ir yra mūsų tarpe! Tai vyrai ir moterys, gyvenantys pagal Evangeliją ir tampantys mūsų visų atsivertimo ženklu. Tai nėra nepaprasti žmonės, bet tie, kurie su aistra išgyvena savo tikėjimą.

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Gerosios Naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.“ (Mk 1, 1–8)

MŪSŲ PRANAŠAI

Antrąjį advento sekmadienį Mišių Evangelijos skaitinyje mes susiduriame su Jonu Krikštytoju, kuris, gyvendamas teisiai, dar to nė nežinodamas, jau išgyveno Gerąją Naujieną. Jonas privalėjo parengti kelią Mesijui. Tai labai svarbu, nes dažnai gyvenime susiduriame su atvejais, kai nepakanka vien tik nuojautos ar improvizacijos. Būna, kad džiaugsmas, meilė, o taip pat skausmas ar kančia gali mus sugniuždyti, jei mes būname tam nepasirengę…

Dievas ateina pas žmones net ir tada, kai jie Jo nepastebi. Pasaulis yra pilnas Jo pėdsakų. Jonas mato tuos pėdsakus kelio dulkėse ir kalba apie tai.

Jonas yra pranašas, tačiau ne toks pranašas, kuris numato ateitį. Bibline prasme pranašas yra tas, kuris kalba Dievo vardu. Tai Dievo balsas, burna, savo laikmečio sąžinė.

Tai ne tie žmonės, kurie prognozuoja tai, kas bus, bet Dievo draugai, aiškinantys įvykius, įspėjantys, supurtantys, kartais besinaudodami net grubiais metodais. Jie kalba apie dabartį ir siūlo į ją pažvelgti tikėjimo akimis.

Ką skelbia Jonas Krikštytojas? Jis skelbia „atsivertimo krikštą“. Atsiversti, reiškia:  pakeisti savo mentalitetą, savo mąstymo būdą. Girdint apie atsivertimą derėtų nustoti galvoti, kad, norėdami pasiekti Dievą, privalome tapti geresni, sukalbėti daugybę maldų, nuolat atgailoti…

Jau vėliau susidursime su įdomiu dalyku: Jėzus visus kviečia pasikeisti, tačiau tik kai kurie iš Jo klausytojų ryžtasi Juo sekti. Taip yra  todėl, kad neįmanoma sekti Jėzumi nesikeičiant ir neatsiverčiant, o tam tikrai ryžtasi nedaugelis.

Atsivertime nėra nieko moralizuojančio. Mes neturime tapti ypatingesni, bet kitokie. Žinoma, pokyčiai sukelia konfliktus, nes bet koks pasikeitimas reiškia kelionę į nežinomybę, link to, ko nesuprantame ir kuo dar nesame.

Atsivertimas nėra Dievo nustatyta sąlyga gauti atleidimą. Kokia būtų geroji naujiena, jei Dievas savo meilę dalytų pagal religinius spektaklius? Atsivertimas reiškia sugebėjimą suvokti, kad Dievas ateina mūsų pasitikti ir gyvena mumyse. Dar prieš mums pradedant veikti Jis jau priartėjo prie mūsų, duodamas viską ir nieko nesitikėdamas. Tai suvokęs žmogus keičia savo gyvenimą pagal tai, kaip mato save, kitus ir Dievą.

Apie tai ir kalba Jonas Krikštytojas. Jis yra tiesus, kalbantis apie esminius dalykus. Tai žmogus, verčiantis mus pasakyti sau patiems tiesą apie save ir apie savo gyvenimą.

Jonas yra laisvas žmogus: jis nebijo būti vienas, atstumtas, nepriimtas. Jis žino savo užduotį būti „tyruose šaukiančiojo balsu“. Jis puikiai žino, kad daugelis jo neklausys, ir tai tikrai bus tarsi pamokslas dykumoje, tačiau tai jam nekelia nerimo. Jis myli tiesą ir kalba už ją ir jos balsu…

Ar pranašai vis dar egzistuoja? Žinoma, jie yra gyvi ir yra mūsų tarpe!

Tai vyrai ir moterys, gyvenantys pagal Evangeliją ir tampantys mūsų visų atsivertimo ženklu. Tai nėra nepaprasti žmonės, bet tie, kurie su aistra išgyvena savo tikėjimą: savanoris ligoninėje, kuris suteikia šypsenas ir paguodą skausmo iškankintiems žmonėms, sutuoktinių pora, išplečianti savo namus, kad galėtų globoti be tėvų likusį vaiką, jaunuolis, kuris popietę skiria vaikų ugdymui, pašvęstasis, kurio dienos praeina, suteikiant viltį jos netekusiems…

Telieka tik stebėtis tais pranašais, kuriuos sutinkame diena iš dienos, ir kurie padeda mums matyti dabartį tikėjimo šviesoje. Pripratusiems prie pesimizmo, jie gali padėti mums suvokti šviesos ženklus, persmelkiančius kasdienybės pilkumą.

Galbūt, tada ir mes pagalvosime apie tai, jog galime būti „kitokie“…

 

Adolfas Grušas

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2023-12-09


© 2024 www.zarasuparapija.lt