Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. Kristus – Visatos Valdovas

 

Kažin, kodėl mes į amžinybę taip dažnai einame ant ešafoto vedamo pasmerktojo žingsniu?…


„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane’. Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’. Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte’. Tuomet jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’ Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte’. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą. (Mt 25, 31-46)“


Ar gerai supratome Išganytojo pasakojimą apie Paskutinį teismą?

Mons. A. Grušas

Gali būti, kad mes ne visiškai gerai supratome Išganytojo pasakojimą apie Paskutinį teismą.

Kristus karalius – Visatos valdovas

Mums visiškai nereikia stengtis įsivaizduoti, kas iš tiesų vyks tą lemtingąją dieną. Priešingai, Jėzaus pasakojimas verčia mus susitelkti ties šia diena, ta akimirka, kurią Dievas mums leido gyventi. Viešpats kalba ne apie ateitį, o apie dabartį. Šiandien Išganytojas sutapatina save su badaujančiu, bedarbiu, vienišu, apleistu, ligoniu. Šiandien mes privalome Jį susitikti, atpažinti ir atsiskaityti…

Žmonėms smalsu, kas įvyks pasaulio pabaigoje, ką su jais padarys Amžinasis Teisėjas, tuo tarpu Jėzui įdomu tai, ką žmonės daro dabar. Pasaulio pabaigoje jau nebeturėsime ko duoti savo Viešpačiui, nebebus kuo nustebinti. Tą dieną viskas jau bus nuspręsta. Viskas vyksta dabar, ir šiuo momentu vyksta mūsų lemtingas susitikimas su amžinybe.

Teismas vyksta ne debesyse, angelų apsuptyje. Jo vieta – mūsų žemė ir kiekvieną dieną privalome suvokti kaip savo paskutinį teismą. Jis prasidės ne tada, kai užmerksime akis, bet vyksta dabar, kai esame atsimerkę. Galima būtų netgi tvirtinti, kad kai kas gali būti apkaltintas, jog nebuvo pakankamai plačiai atsimerkęs ir nenorėjo matyti visų tų žmonių, su kuriais save sutapatina Jėzus. Kai žmogaus akys užsimerkia šiam pasauliui, teismas jau būna pasibaigęs ir nuosprendis paskelbtas…

Šiandien krikščioniškasis pasaulis mini savo Karaliaus iškilmę…

Vis tiktai kažin ar savo Valdovą galime sutikti triumfo eisenose, šventės sūkuryje, iškilminguose minėjimuose ir paskaitose. Jo ten nėra, Jo nedomina paradai ir skanduojami pagarbos šūkiai. Išganytojas nėra priešingas žmonių norui džiaugtis, tačiau mums pasakoja apie tai, jog Jis pats bus ten, kur yra pagalbos reikalingas žmogus.

Mums nelengva atpažinti savo Karalių dar ir todėl, kad Jis griežtai atsisako karališkos laikysenos, nesilaiko rūmų ir ministerijų stiliaus. Jo veidas – tai vargšo, atstumtojo, tokio tolimo ir tuo pačiu metu esančio šalia mūsų, veidas. Žmogaus veidas… Ir kiek kartų mes atstumiame ar priimame žmogų, tiek kartų atstumiame ar priimame Karalių Kristų.

Jo ieškant, mums neteks baikščiai stovėti ilgoje prašytojų eilėje, laukiant, kol kas nors išduos leidimą įeiti į didingus rūmus. Kristaus Karaliaus šventovė – tai žmonių menkumas. Jis gyvena ten, kur yra badas, troškulys, tremtis, išnaudojimas, kalinimas, kančia. Ten Jis visada laukia mūsų. Laukia, kada žmonės taps tikrais žmonėmis…

Verta pastebėti, jog mums netenka spėlioti, kuriame iš badaujančiųjų turime pasistengti įžvelgti Jėzų ar kuris vargšas yra labiausiai į Jį panašus arba kuris kalinys, sakykime “neteisingai nuteistas” arba atgailaujantis už savo kaltes, būtų vertas mūsų malonaus dėmesio. Išganytojas yra kiekviename kenčiančiame, vargstančiame, įkalintame ar paniekintame žmoguje.

Gerai pagalvojus, reiktų pripažinti, jog savo pasakojimu apie Paskutinį teismą Viešpats savotiškai labai palengvino mūsų ateitį, palikdamas galimybę apsispręsti. Tikriausiai, mes turėtume skubėti padėti visiems vargstantiems, palengvinti gyvenimą vienas kitam, trokšdami turėti ramią sąžinę. Tikriausiai reikėtų visiems rūpintis, kad visur, o pirmiausia mūsų tarpe neliktų diskriminacijos, vargo, neteisybės…

Deja, reikia pripažinti, jog šioje srityje mes kaip tik ir parodome didžiausią nedėmesingumą. Stabtelėję prie vargšo, paprastai pasistengiame nuraminti sąžinės priekaištus, numetę smulkią monetą, o dažniausiai apsimetame jo nepastebėję. Lengvai pateisiname save, sakydami, jog nesame atsakingi už pasaulyje esančią netvarką ir panašu, kad visiškai nesirūpiname pasinaudoti šia nepaprasta galimybe ir gūžiamės, pagalvoję apie laukiantį teismą, o dažniausiai, kad būtų ramiau, vejame tas mintis iš galvos.

Kažin, kodėl mes į amžinybę taip dažnai einame ant ešafoto vedamo pasmerktojo žingsniu?…

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2023-11-25


© 2024 www.zarasuparapija.lt