Kraunasi...

Pasakojimas sielai. Sutuoktinis

 

Kad ir kas atsitiktų, savo žmonai jis kartodavo: „Tu visiškai nieko nesupranti!” Iš tiesų ji tebuvo baigusi penkias klases, nesidomėjo politika, neskaitė laikraščių, jai rūpėjo tik vaikai, namai, skalbimas, virtuvė, vištidė ir darbas avalynės fabrike.

Kai šeimoje kildavo koks nors ginčas, vyras, nė nemanydamas leistis į bet kokį blaiviu protu pagrįstą pokalbį, atsainiai mesdavo: „Tu visiškai nieko nesupranti!”

Kai žmona bandydavo su juo pasitarti dėl reikalingo pirkinio, ar dėl atostogų vietos, ar dėl šeimos biudžeto, ar pasikalbėti apie vaikų mokslo rezultatus… jo atsakymas visada būdavo toks pat – trumpas, sausas, neperkalbamas: „Tu visiškai nieko nesupranti!”

Vieną vakarą, per televiziją transliuojant šalies rinktines varžybas, netikėtai dingo elektra.

Vyras, bambėdamas ir, kaip paprastai, pernelyg savimi pasitikėdamas, tamsoje ėmė leistis į rūsį patikrinti ir pakeisti saugiklio elektros skydelyje.

„Užsidek žvakę!“ – priminė žmona. Vyras kaip visada atšovė: „Tu visiškai nieko nesupranti! Šią vietą puikiai pažįstu!“ Tačiau tą vakarą įvykiai klojosi kitaip, nei tikėtasi. Vargšelis paslydo ant laiptų, suriko nesavu balsu ir krisdamas smarkiai susitrenkė galvą. Po akimirkos gulėjo be sąmonės ant žemės, paplūdęs krauju, patyręs daugybinius lūžius.

Trauma buvo labai sunki, tačiau ligoninės gydytojai, ilgai ir intensyviai gydę, sugebėjo išsaugoti nelaimėliui gyvybę.

Kai pagaliau po keturių dienų jis atsimerkė, šalia lovos išvydo prie jo palinkusią žmoną, pilnomis ašarų akimis, meilingą ir nerimaujančią. Vargšė moteris nė minutei nuo jo nesitraukė: dieną naktį budėjo prie vyro, rūpestingai jį slaugė ir be paliovos meldėsi.

Praėjus dviem savaitės gydymosi stacionare, kai pagaliau įstengė pratarti pirmuosius žodžius, užsikirsdamas jis sukuždėjo: „Aš tikras gyvulys. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tu mane taip myli!“

O ji, kaip visuomet šiltai ir nuoširdžiai šypsodamasi, jam tylutėliai tarė: „Tu visiškai nieko nesupranti!”

 

 

74-erių metų moteris pasakoja, jog būdama 65-erių gavo iš savo vyro vienintelį gyvenime meilės laišką.

„Buvo pirmas kartas, kai darbo reikalais jis išvyko iš namų daugiau negu vienai dienai; iki to laiko visada kelionėse jį lydėdavau. Sėdėdamas kavinėje parašė man laišką, prasidedantį šiais žodžiais: mes vedę 30 metų, bet tik šiandien suvokiau, jog niekada tau nekalbėjau apie savo meilę…“

 

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-06-16


© 2024 www.zarasuparapija.lt