Kraunasi...

Pasakojimas sielai. Šešėlis

 

 

Seniai seniai gyveno toks žmogus, kuris, regis, mylėjo visus, kuriuos tik sutikdavo, ir mokėjo visiems atleisti. Todėl Dievas nusiuntė angelą su juo pasikalbėti.

-Dievas man liepė tave aplankyti ir pranešti, jog Jis ketina apdovanoti tave už tavo gerumą,- tarė angelas. –Jis nori tau padovanoti tai, ko trokšti. Ar nori gydymo dovanos?

-Tikrai ne,- papurtė galvą žmogus. – Tegu sprendžia Dievas, kurie ligoniai turi pasveikti.

-Gal nori dovanos, įgalinančios visu nusidėjėlius atvesti į doros kelią?

-Šis uždavinys skirtas angelams, tokiems kaip tu. Nenoriu būti visų garbinamas ar visiems laikams tapti gero elgesio pavyzdžiu.

-Klausyk, aš negaliu grįžti į dangų tavęs neapdovanojęs. Jei pats neišsirinksi dovanos, turėsiu ją išrinkti aš!

Žmogus minutėlę pasvarstė, o tada tarė:

-Sutinku. Norėčiau daryti gera, bet taip, kad niekas nesuprastų, jog tai mano darbas – tuomet neįpulsiu į tuštybės nuodėmę.

Angelas palaimino žmogaus šešėlį ir suteikė jam gydymo galią. Taigi kur žmogus tik nueidavo, ligoniai pagydavo, žemė duodavo gausių vaisių, o nuliūdusieji pradžiugdavo.

Žmogus keliavo per daugybę šalių, visur sėdamas stebuklus, tačiau pats to nepastebėjo, nes jo šešėlis sekė jam iš paskos.

Taip jis nugyveno visą savo gyvenimą ir mirė nesužinojęs apie savo šventumą.

 

 

Visai pamiršome, koks gražus yra geras žmogus.

 

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-06-24


© 2024 www.zarasuparapija.lt