Kunigas Boskas gyveno sudėtingais laikais. Masonai nekentė kunigų, aristokratai nepaisė varguomenės. Nemažai jaunuolių tapdavo nusikaltėlių gaujų nariais, gyvenimą baigdavo kartuvėse. Popiežius homilijoje paminėjo kunigo Bosko amžininką kunigą šv. Juozapą Cafasso, kalėjimų kapelioną, kurio dėka daug jaunų nusikaltėlių pakeitė gyvenimą. Tuos nuteistuosius, kurių jau nebuvo įmanoma išgelbėti, šventasis kunigas palydėdavo iki pat mirties nuosprendžio įvykdymo.

Matydamas skurstančius, gatvėse gyvenančius, vagiliaujančius arba sunkesnius nusikaltimus darančius jaunuolius, kunigas Boskas tarė: „Gana! Taip negali būti!“

„Jis žiūrėjo žmogaus akimis, žiūrėjo kaip brolis ir tėvas, ir tarė: „Negalima leisti, kad taip būtų! Šitie jaunuoliai baigs gyvenimą kartuvėse, pas kunigą Cafasso… Negali taip būti!“ Sukrėstas to, ką matė, jis visas jėgas skyrė jaunimo ugdymui. Išėjo į miesto gatves. Šis kunigas turėjo drąsos žiūrėti ir Dievo akimis. Pirmiausia jis pats prašė Dievą: „Padėk man aiškiai matyti, suprasti kaip dorotis su neteisingumu. Tu gi sukūrei šiuos žmones, sukūrei juos gyvenimo pilnatvei, o štai dabar jų gyvenimas yra tikra tragedija…“ Šitaip, žiūrėdamas su meile, tėvo ir mokytojo akimis, pakėlęs akis į Dievą ir melsdamas šviesos jis pradėjo savo veiklą.“

Šv. Jonas Boskas visus kunigus temoko žiūrėti į pasaulį, į žmones, tokiu dvigubu žvilgsniu, Dievo ir žmogaus akimis, sakė Pranciškus. „Jis aiškiai matė, kas dedasi gatvėse, nėjo su katekizmu ir kryžiumi rankose. Jei taip būtų daręs, iš gatvės jaunuolių būtų išgirdęs: „Labanakt. Iki pasimatymo.“ Jis ėjo ten, kur jaunuoliai buvo, stengėsi būti jiems artimas. Susibendravo, įsitraukė į jų žaidimus, buvo su jais, stengėsi juos suprasti, išgirsti, kartu su jais džiaugės ir liūdėjo. Jis buvo žmonių kunigas, visiems pasiekiamas.“

Žinoma, sakė popiežius, visada tyko grėsmė žiūrėti į kitus pernelyg žmogiškai arba pernelyg „dieviškai“. Tačiau nereikia bijoti rizikos. Jei nerizikuosime, taip ir nesužinosime, kaip mus žmonės priima.

„Koks yra ženklas, kad kunigas žiūri į pasaulio tikrovę žmogaus akimis ir Dievo akimis? Džiaugsmas. Jei kunigas nejaučia savyje džiaugsmo, tuoj pat tesustoja ir savęs teklausia: kodėl?  Visi esame girdėję apie kunigo Bosko džiaugsmą. Jis buvo tikrasis džiaugsmo mokytojas. Džiugino kitus ir pats džiaugėsi. Jis taip pat daug prisikentėjo. Prašykime Viešpatį, kunigui Boskui užtariant, kad mūsų kunigai džiaugtųsi, kad džiugtųsi tuo, ką daro, sielovada, kad džiugtųsi žmonėmis, Dievo tauta, kad žiūrėtų žmogaus ir Dievo akimis.“

JM / VaticanNews