Kraunasi...

Tėvas Stanislovas. Apie pakeltas galvas

Kaip dažnai jūs girdite kalbas apie tai, kad žmogus panašus į gyvulį. Tomis kalbomis norma mus išmušti iš pusiausvyros, bet mes dėl jų nė kiek nesikarščiuojame. Jei kas labai rėkia, tvirtindamas, kad žmogus kilęs iš beždžionės, tai mes šį sakinį ramiai apverčiame ir sakome: baisiausia, kad jis vėl ja nepavirstų.

Labai, labai daug panašumo mes turime su gyvuliais. Tačiau yra viena labai ryški žymė, kuri mus nuo jų skiria. Žmogus vaikščioja pakelta galva, galva dominuoja. Visa kita, ką mes turime,- mūsų rankos, mūsų kojos – neprilygsta kai kurių gyvulių jėgai, bet galva padaro tai, kad esame viso pasaulio valdovai.

Deja, tai, kas mus supa, kas mums atsitinka, dažnai lenkia mūsų galvas žemyn. Sielvartas mus suspaudžia ir sakom: „Koks sunkus tas gyvenimas!“ Vargas prispaudžia, sulinkstame nuo metų naštos.

Dar labiau negu vargas prispaudžia mus prie žemės šio pasaulio malonumai. Kiek žmonių, išskyrus malonumus, daugiau nieko nemato, niekad nebepakelia galvos aukštyn!

Amžių amžiais buvo ir, matyt, bus dvi žmonių grupės. Vienų veidai bus nuolat pakelti į dangų, antrieji juoksis, šaipysis, vadins svajotojais. Tie, kurie moka išlaikyti pakeltas galvas, yra tartum šviesos laidininkai į šią pilką ir nuobodžią žemę. Dievas nuolat siunčia savo šviesą į žemę, bet maža laidininkų, maža pakeltų galvų ir širdžių.

 

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2018-05-13


© 2024 www.zarasuparapija.lt