Senelis laikė anūką už rankos ir rodė jam galingus alėjos medžius. Pasakojo, kad nėra nieko gražesnio už medį.

-Tik pažvelk, kaip medžiai darbuojasi!

-Bet ką jie daro, seneli?

-Laiko žemę prie dangaus! O tai labai sunku. Atidžiai pažiūrėk į šį grublėtą kamieną. Jis tarsi stora styga. Jame matyti daug mazgų. Viršuje ir apačioje stygos galai išsišakoja ir išplatėja, kad sujungtų žemę su dangumi. Aukštai esantys išsišakojimai vadinasi šakos, o žemai – šaknys. Tai tas pats dalykas. Šaknys praskina kelius į žemę, o šakos lygiai taip skinasi kelius į dangų. Abiem atvejais – tai sunkus triūsas!

-Tačiau, seneli, sunkiau yra įsiskverbti į dirvą nei į dangų!

-O ne, mano vaikeli. Jei taip būtų, šakos būtų lygios ir tiesios. Bet pažvelk, kokios jos susiraizgiusios ir kreivos nuo kankinamų pastangų. Jos plūkiasi iš paskutiniųjų. Labiau negu šaknys.

-Bet kas verčia jas taip vargti?

-Vėjas. Vėjas norėtų atskirti žemę nuo dangaus. Tačiau medžiai nepasiduoda. Ir kol kas persvara jų pusėje.

 

Štai šį sunkų darbą atlieka mūsų tikėjimas: laiko dangų sujungtą su žeme.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016