„Palaiminti jūs, kai dėl Manęs esate niekinami.“ (Mato 5, 11)

Po nuopuolio šėtonas visą laiką stengiasi apgaudinėti. Iš pradžių jis neteisingai vaizdavo Dievą, o dabar jo tarnai šmeižia Dievo vaikus. Išgelbėtojas sako: „…Tau metami užgauliojimai krinta ant Manęs.“ (Psalmė 69, 10) Taip šmeižtas krinta ant Jo mokinių.

Nė vienas žmogus nebuvo taip bjauriai šmeižiamas kaip Žmogaus Sūnus. Jį šmeižė ir niekino, nes Jis tvirtai laikėsi ir pakluso šventiems Dievo Įstatymo principams. Žmonės nekentė Jo be priežasties. Tačiau Jis ramiai stovėjo prieš Savo priešus. Kristus teigė, kad paniekinimas yra Krikščionio dalia, Jis mokė Savo sekėjus apsisaugoti nuo piktojo strėlių ir nebujoti persekiojimų.

Nors šmeižtas gali apjuodinti, bet jis negali suteršti žmogaus charakterio, nes nuo to saugo Dievas. Kol mes patys nepritarsime nuodėmei, nėra tokios žmogiškosios ar šėtoniškos galybės, kuri galėtų suteršti sielą. Žmogus, kurio širdis yra su Dievu, išlieka toks pat sunkiausių išmėginimų ir nepalankiausių aplinkybių valandą, koks buvo tuomet, kai jį lydėjo Dievo šviesa ir malonė. Jo motyvai, žodžiai ir poelgiai gali būti iškraipomi ir perteikiami klaidingai, tačiau jis nekreipia į ta dėmesio, nes jam rūpi svarbesni dalykai. Kaip Mozė jis lieka „nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“ (Hebrajams 11, 27), ir žiūri ne į tai, „kas regima, bet kas neregima.“ (2 Korintiečiams 4, 18)

Kristus žino, kad žmonės linkę neteisingai suprasti ir neteisingai perteikti kitų žodžius. Todėl Jo vaikai gali būti ramūs, kantrūs ir pasitikėti, nors juos ir šmeižtų, ir niekintų, nes nieko nėra slapta, kas neturėtų būti atidengta. Tie, kurie gerbia Dievą, bus pagerbti Jo, žmonių ir angelų akivaizdoje.

Visais amžiais Dievo išrinktieji pasiuntiniai buvo niekinami ir persekiojami, tačiau tai padėjo plačiai paplisti Dievo pažinimui. Kiekvienas Kristaus mokinys turi įsijungti į jų gretas ir dirbti tą patį darbą, nes jo priešai negali pakenkti tiesai. Dievas nori, kad tiesa, nors ir niekinama, būtų išaukštinta ir taptų tyrinėjimų ir plataus svarstymo objektu. Žmonių protai turi būti pažadinti. Kiekvienas tiesos puolimas, kiekvienas niekinimas, kiekviena pastanga apriboti sąžinės laisvę yra Dievo pastanga pažadinti protus, kurie priešingu atveju miegotų.

Gausus atlygis danguje laukia tų, kurie niekinami ir persekiojami liudija Kristų. Žmonės ieško žemiškųjų gėrybių, bet Jėzus nurodo jiems dangiškąjį atlygį. Jis tai žada ne tik būsimajame gyvenime, bet jau čia, žemėje. Viešpats pasirodė Abraomui ir pasakė: „…Aš tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis.“ (Pradžios 15, 1) Toks atlygis laukia visų Kristaus sekėjų. Pažinti Jehovą, Emanuelį, „kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai, kuriame gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kolosiečiams 2, 3.9), kartu su Juo užjausti, atverti Jam savo širdį ir leisti gyventi joje, panašėti į Jį, jausti Jo meilę ir galybę, turėti nesuvokiamus Kristaus turtus, vis geriau suprasti, „koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės“ (Efeziečiams 3, 8. 19) – „toks yra Viešpaties tarnų paveldas, ir Mano rankoje – jų pergalė.“ (Izaijo 54, 17)

Toks džiaugsmas pripildė apaštalo Pauliaus ir jo bendradarbio Silo širdis, kai vidurnaktį Filipų požeminiame kalėjime jie meldėsi ir giedojo Dievui garbės himną. Kristus buvo šalia jų, ir Jo Artumo šviesa nušvietė tamsą aukštybių rūmų šlove. Būdamas Romoje ir matydamas, kaip plinta Evangelija, apaštalas Paulius, nepaisydamas savo pančių, rašė: „…džiaugiuosi! Bet aš ir toliau džiaugsiuosi.“ (Filipiečiams 1, 18)

 

Persekiojamai Filipų bendruomenei aidi atsikartoja ant kalno Kristaus pasakyti žodžiai: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Filipiečiams 4, 4)

 

 

Elena Vait

Iš knygos „Kristaus kalno pamokslas“

Amžinoji uola, 2015