Gailestingumo esmė glūdi pirmiausia Dieve. Mes esame tik Jo atspindžiai, iš kitos pusės – Jo gailestingumo gavėjai ir dalyviai, tačiau pirmiausia gavėjai. Prieš pradėdami pristatyti konkrečius gerus darbus sielai ir kūnui, aptarkime, kas yra tas gailestingumas Dievo ir mūsų gyvenime.

 

Gailestingumo avansas

Tikinčiam žmogui nepaneigiamas faktas, kad Dievas yra gailestingas ir atlaidus. Biblijoje neretai minimas nuolaidus Dievo elgesys su žmogumi kaip dabarties vyksmas, kaip praeities įvykis arba kaip ateities pažadas. Tačiau svariausias mums turbūt yra ateities pažadas. Gyvename išganymo viltimi, todėl išsilaisvinsime iš savo klaidų ir jų padarinių tik neapibrėžtoje ateityje, kuri yra Dievo rankose. Praeityje arba dabartyje patiriamas Dievo gerumas ir gailestingumas labiau suprastinas kaip avansas, kurio šiaip ar taip neužsitarnavome, kaip simbolis arba nuoroda į tai, kas ateityje mūsų laukia, idant gebėtume tikėti Dievo Žodžiu. Pranašo Michėjo knygoje randame štai kokį išvardijimą: „Kur yra Dievas, kaip tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui. Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam. Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes. Tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes“ (Mch 7, 18-19).

 

Gailestingumo priėmimo sąlygos

Dievas yra gailestingas žmogui, ne angelui ar dar kokiam kūriniui. Angelo apsisprendimas yra vienkartinis, sąmoningas, todėl neatšaukiamas. Jeigu angelas pasirinko gėrį, jam nereikalingas Dievo gailestingumas, nes jis nenusidėjo. Blogį pasirinkęs angelas jį pasirinko taip tvirtai, kaip nesitiki, nenori ir net negali priimti Dievo gailestingumo. Kita vertus, nei gyvūnas, nei augalas, nei negyva materija neturi dvasinės sielos, kurios esmė – laisvos valios ir proto galios, todėl negali ir nusidėti, t.y. daryti pikta tikrąja šio žodžio prasme. Tam tikras blogis, žinoma, egzistuoja ir gamtoje, bet tarp gyvūnų kaip instinktas, augaliniame pasaulyje – kaip anomalija, negyvojoje gamtoje – katastrofos forma. Visa tai yra ne jų pačių valingi veiksmai, bet dažniausiai lemti žmogaus įsikišimo ar egzistuoja kaip gimtosios nuodėmės pasekmė. Vienintelis žmogus yra nusikaltęs prieš Dievą, tačiau šis jo sprendimas nėra vienkartinis ar neatšaukiamas. Todėl tik jis vienas yra reikalingas dieviško gailestingumo ir yra pajėgus jį priimti dėl nevisiškai sugedusios valios bei aptemdyto proto.

Biblija kalba, jog nėra nė vieno teisaus tarp mūsų (plg. Ps 14, 3; Rom 3, 10). Ir būtent nuodėmė yra tasai Dievo gailestingumą išprovokuojantis veiksnys. Žvelgiant į šio gyvenimo netobulumus ir trūkumus (pvs., nesiklostančius santykius tarp artimųjų bei draugų, valstybės vadovų bei piliečių ir t.t.), labai nesunku įsitikinti, kad gimtoji nuodėmė egzistuoja, o mes esame jos paliesti. Kadangi ši nuodėmė nėra galutinė, šv. Augustinas ją vadina laiminga kalte kaip tik dėl to, kad ji atskleidžia Dievo meilę iki galo – Jis myli mus, nors ir esame nusidėjėliai (plg. Rom 5, 8). Ši Dievo meilė dėl to vadinama atlaidumu, gailestingumu, gerumu. Tai reiškia, kad Dievas pats pirmas mums, parpuolusiems, ištiesia savo ranką, kitaip neatsikeltume. Viešpats nesitiki iš mūsų tobulumo, kad pradėtų mus mylėti, nes tuomet Jo meilė būtų mūsų užsitarnauta. Jis mums gailestingas veltui, be jokių reikalavimų. Vienintelė sąlyga – pripažinti savo nuodėmes ir paklydimus, dėl jų gailėtis ir tikėtis Dievo atleidimo. Kas savo padaryto blogio nelaiko blogiu, tam atleidimas neįmanomas arba dėl to, kad tas blogis neįvardijamas, arba dėl nusidėjėlio išdidumo, neleidžiančio priimti pagalbą.

 

Krikščionis – Dievo gailestingumo kopija

Kiekvienas krikščionis gali persiimti Dievo meile ir tapti Jo gailestingumo kopija (plg. Mt 5, 45). Kopija paprastai nevisiškai tobulai atspindi originalą, dažniausiai jo nepralenkdama. Todėl ir mes, žmonės, negalime sau leisti šioje srityje peržengti ribų. Labai svarbu, kad kopija nepavirstų karikatūra. Būti geradariu, bet ne geradėju, kuris apsimestiniu gerumu tik didina savo gerbėjų ratą, kuris paperka kitus tam, kad iš jų atsiimtų keliagubai, kuris naudojasi kitų priklausomybe, kad pats sau kažką pasiektų. Jėzus Kristus aštriai įspėja norinčius daryti gera, kad savo gerus darbus darytų slapta, t.y. taip, kad jo kairė nežinotų, ką daro dešinė (plg. Mt 6, 1-6)!

Kita vertus, neįmanoma atleisti tiems, kurie nesigaili, kaip ir Dievas negali atleisti tiems, kurie yra įsitikinę savo neklaidingumu, nepajėgia įžvelgti savo kaltės ir priimti atsakomybės. Dievas, žengdamas pirmą žingsnį nusidėjėlio link, provokuoja jo prisipažinimą ir gailestį. Bet jeigu nusidėjėlis Jo nepriima ir lieka užkietėjęs, Dievas palieka jam laisvę. Lygiai taip pat ir mes nesame įpareigoti atlapoti savo namų durų vagims ir kitokio plauko nusidėjėliams nesiruošiantiems sustabdyti savo ydingos veiklos.

 

Gailestingumo versmė

Dievas yra geras ir gailestingas iš savęs, nes Jis savo esme yra meilė. Mes tik dalyvaujame Jo gerume, kaip visi Bažnyčios tėvai tai gerai suprato. Mes ne tik kopijuojame Dievo gerus darbus, tarsi tai darytume savo jėgomis, bet pirmiausia esame reikalingi Jo atleidimo ir meilės patirties per išpažintį, maldą, Šventojo Rašto skaitymą, kad galėtume atleisti ir būti gailestingi tiems, kurie mums nusikalto. Per šias patirtis, taip pat ir per mums parodytą gerumą kitų žmonių, kurie patys save apiplėšia, kad kažką duotų mums, mes gauname jėgos ir stiprybės atleisti bei parodyti gailestingumą klystantiems bei stokojantiems kokio nors gėrio. Tokiu būdu apvalome ir savo kaltes, pridengiame savo nuogumą ir trūkumus.

Gailestingumas – pirmiausia dieviška savybė, iš kurios esame kviečiame semtis ir mokytis. Pilnutinai jis atsiskleis tik ateityje, nors ir dabar turime galimybę akies krašteliu žvilgterėti į jo didybę ir grožį. Pripažindami sau nuodėmingumą ir suprasdami gailestingumo reikalingumą mums ir visiems žmonėms, dalijamės juo su kitais, taip pridegdami savo trūkumus.

 

 

Vis dėlto negalime būti gailestingesni už patį Dievą. Privalome žinoti ir jausti gailestingumo ribas, vengdami, viena vertus, bet kokių išskaičiavimų, kita vertus, davimo savo šventenybių šunims ir mėtymo savo perlų kiaulėms (plg. Mt 7, 6). Būdami protingai gailestingi ir pagal Dievo valią, vis labiau tampame tikrais žmonėmis.

 

 

Vytautė MACIUKAITĖ

 

Šaltinis: „Išprovokuotas gailestingumas” Artuma, 2 (313), 2016, p. 11-12.