Nors Šventasis Raštas daug kur ragina būti nuolankiems, bet jame taip pat yra daug vietų, kur žmonėms primenama jų didelė vidinė vertybė. Jie raginami „nebūti žmonių vergais“, garbingai elgtis.

Mums visiems reiktų pajusti savo krikščioniškąją vertę. Esame Dievo kūriniai, turime mylėti ir gerbti mumyse esančią vidinę bažnyčią. Gyvenime turi skambėti didysis moto – PAGARBA. Pagarba Dievui, artimui, sau, kūrinijai.

Pagarba sau… O ar tai ne išdidumas?

Ne! Išdidumas ar pasipūtimas su pagarba nesiderina. Kas puikuojasi, pučiasi, tas save apjuokia, o ne pagerbia. Šis poelgis žemina mus ir Dievo, ir žmonių, ir mūsų pačių akyse.

Kas tinkamai save gerbia, tas žino, kas jam, kaip kilniam krikščioniui, netinka. Jis vengs apkalbėti, šmeižti, kelti savo nuopelnus ir menkinti kito, nes tai žema ir negarbinga. Jis vengs įsileisti į tuščius ginčus, pavyduliavimą. Jis nelauks, kad jam kas nors pasakytų „Kaip tau ne gėda!“, o verčiau pasakys: „Aš to nedarysiu, tas man yra per žema“, brangins ir saugos savo vidinį aristokratiškumą.

Vidinis aristokratiškumas!.. Gali kilti klausimas, ar jis neprieštarauja reikalavimui būti nuolankiems?

Ne! Teisingai suprastas aristokratiškumas ugdo mūsų nuolankumą. Išdidus paprastai būna tas žmogus, kuris turi maža vidinės pagarbos vertų savybių. Jei, vidinės pagarbos skatinami, diena iš dienos stengsimės tobulintis, tada nebeliks prasmės savo tuštumą dengti pasipūtimu. Garsiai skamba tik tuščios statinės.

Save gerbdami, patirsime aistrą siekti didesnių vertybių. Pastebėsime, kad dar daug daug daug  ko mums trūksta. Didžią prasmę turi ne tik vidinis, bet ir išorinis garbingumas. Tvarkingumas, išoriškai pagarbi laikysena neleis mums skubėti, blaškytis, paviršutiniškai žvelgti į kitus.

Esame pašaukti aristokratiškumui. Tegul sieloje būna mandagu, švaru, ramu. Esame asmenybės, esame Viešpaties kūrinijos vainikas. Nenupiginkime savęs, neleiskime to daryti kitiems.

 

 

Tėvas Stanislovas

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“