Šv. Polikarpas (69-155), vyskupas, kankinys, minimas vasario 23 d.

Vasario 23 dieną Bažnyčia mini šventąjį Polikarpą – Smirnos vyskupą, kankinį ir vieną svarbiausių ankstyvosios Bažnyčios tėvų. Jo gyvenimas jungia apaštalų laikus su vėlesne Bažnyčia, nes Polikarpas buvo tiesioginis apaštalo Jono mokinys. Jis priklauso tai krikščionių kartai, kuri dar girdėjo Evangeliją iš pačių Kristaus apaštalų lūpų. Šventasis Polikarpas tapo drąsios ištikimybės, tikrojo tikėjimo ir ramybės kentėjimuose simboliu.

Polikarpas gimė apie 69 metus Mažojoje Azijoje, tikriausiai netoli Smirnos miesto, dabartinės Turkijos teritorijoje. Apie jo vaikystę žinoma nedaug, tačiau ankstyvoji Bažnyčios tradicija liudija, kad jis buvo apaštalo Jono mokinys ir artimai pažinojo pirmųjų krikščionių bendruomenių gyvenimą.

II amžiuje krikščionybė dar buvo persekiojama Romos imperijoje. Krikščionys dažnai buvo laikomi pavojingais todėl, kad atsisakydavo garbinti imperatorių kaip dievą.

Polikarpas tapo Smirnos vyskupu ir daugelį metų rūpinosi vietos Bažnyčia. Jis garsėjo:

• išmintimi,
• ramumu,
• ištikimybe apaštalų mokymui,
• tvirtu tikėjimu.

Jį labai gerbė tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionys.

Polikarpas palaikė ryšius su kitais svarbiais ankstyvosios Bažnyčios veikėjais, tarp jų – šventuoju Ignacu Antiochiečiu. Yra išlikęs ir Polikarpo laiškas filipiečiams, kuriame jis ragina tikinčiuosius:

• laikytis tiesos,
• vengti godumo,
• gyventi meilėje,
• būti ištikimiems Kristui.

Šis laiškas laikomas vienu svarbiausių ankstyvosios Bažnyčios tekstų.

Apie 155 metus Smirnoje kilo krikščionių persekiojimas. Miesto valdžia reikalavo, kad krikščionys aukotų imperatoriui ir išsižadėtų Kristaus.

Polikarpas tuo metu jau buvo labai senas – apie 86 metų amžiaus. Krikščionys ragino jį slėptis, tačiau galiausiai jis buvo surastas ir suimtas.

Pasakojama, kad atėję kareiviai nustebo jo ramybe ir kilnumu. Polikarpas paprašė leisti jam prieš išvykstant pasimelsti. Dvi valandas jis meldėsi už Bažnyčią ir žmones.

Atvestas į stadioną jis buvo raginamas išsižadėti Kristaus. Romos pareigūnas jam sakė: „Prisiek Cezariaus vardu ir būsi paleistas.“

Tuomet Polikarpas atsakė garsiaisiais žodžiais: „Aštuoniasdešimt šešerius metus tarnauju Kristui, ir Jis man nepadarė nieko blogo. Kaip galėčiau piktžodžiauti savo Karaliui ir Gelbėtojui?“

Šie žodžiai tapo vienu garsiausių krikščioniškos ištikimybės liudijimų istorijoje.

Kadangi jis atsisakė aukoti pagonių dievams, buvo pasmerktas sudeginimui.

Ankstyvieji liudininkai pasakojo, kad Polikarpas stovėjo liepsnose ramiai melsdamasis. Kai ugnis jo greitai nesunaikino, jis buvo pervertas kalaviju.

Taip apie 155 metus Smirnoje jis mirė kaip Kristaus kankinys.

Jo kankinystės aprašymas – „Polikarpo kankinystė“ – yra vienas seniausių ir svarbiausių krikščioniškų tekstų apie kankinius. Jame matyti, kaip ankstyvoji Bažnyčia suprato kankinystę:

• ne kaip pralaimėjimą,
• bet kaip pergalę Kristuje.

Teologiškai šventasis Polikarpas labai svarbus kaip apaštalinės tradicijos liudytojas. Jis perduoda Bažnyčiai gyvą ryšį su pačiais apaštalais.

Jo gyvenime ypač ryški ištikimybės tema. Polikarpas neatsisakė Kristaus net tada, kai jam grėsė mirtis.

Taip pat svarbi ramybės kentėjime tema. Jo kankinystėje nėra neapykantos ar keršto – tik gilus pasitikėjimas Dievu.

Polikarpas primena, kad tikėjimas nėra vien žodžiai ar tradicija. Tikras tikėjimas išbandomas sunkumuose.

Jo gyvenime ryški ir ganytojo meilė Bažnyčiai. Net prieš mirtį jis meldėsi už kitus.

Lietuvai šventojo Polikarpo liudijimas labai artimas. Lietuvos Bažnyčia taip pat turi kankinių ir tikėjimo liudytojų istoriją. Polikarpo drąsa primena visus tuos, kurie liko ištikimi Kristui per okupacijas, tremtis ir persekiojimus.

Šiandien pasaulyje, kuriame dažnai bijoma aiškiai išpažinti tikėjimą, šventasis Polikarpas kviečia nebijoti priklausyti Kristui visa širdimi.

Šventasis Polikarpai, apaštalų mokiny ir drąsus kankiny, melskis už mus, kad liktume ištikimi Kristui, drąsiai gintume Evangelijos tiesą ir visada pasitikėtume Dievo meile.

Parapijos info.