Vasario 6 dieną Bažnyčia mini šventąjį Paulių Mikį ir jo draugus – Japonijos kankinius, kurie XVI amžiaus pabaigoje paaukojo savo gyvybę už Kristų. Jų istorija yra vienas stipriausių krikščionybės liudijimų Azijoje. Šie vyrai ir berniukai, tarp kurių buvo kunigų, vienuolių ir pasauliečių, mirė neatsisakydami tikėjimo ir iki paskutinės akimirkos skelbė Evangeliją. Jų kankinystė tapo Japonijos Bažnyčios pradžios sėkla.

Krikščionybė Japoniją pasiekė XVI amžiuje. 1549 metais į Japoniją atvyko garsus jėzuitų misionierius šventasis Pranciškus Ksaveras. Evangelija pradėjo plisti gana sparčiai, ypač pietinėse Japonijos srityse. Daugelis žmonių priėmė krikštą, buvo kuriamos bendruomenės, statomos bažnyčios.

Tačiau ilgainiui Japonijos valdžia pradėjo bijoti užsienio įtakos ir krikščionybės augimo. Valdovai manė, kad naujasis tikėjimas gali kelti pavojų tradicinei tvarkai ir šalies vienybei.

1596 metais valdovas Tojotomis Hidejošis įsakė pradėti krikščionių persekiojimą. Buvo suimti dvidešimt šeši krikščionys:

• jėzuitai,
• pranciškonai,
• japonų katechetai,
• pasauliečiai,
• net vaikai ir paaugliai.

Tarp jų buvo ir šventasis Paulius Mikis.

Paulius Mikis gimė apie 1564–1566 metus netoli Kioto Japonijoje, turtingoje japonų šeimoje. Jis buvo išsilavinęs, protingas ir labai gabus pamokslininkas. Dar jaunystėje priėmė krikščionybę ir įstojo į Jėzaus Draugiją – jėzuitų ordiną.

Nors dėl to meto aplinkybių nespėjo būti įšventintas kunigu, jis tapo garsiu katechetu ir Evangelijos skelbėju. Žmones ypač žavėjo jo gebėjimas aiškinti krikščionybę japonų kultūrai suprantamu būdu.

Suimtieji krikščionys buvo žiauriai pažeminti. Jiems buvo nukirsta dalis ausų ir jie vedami per įvairius miestus kaip nusikaltėliai. Tačiau net kelionės metu jie meldėsi ir drąsino tikinčiuosius.

1597 metų vasario 5 dieną jie buvo atvesti į Nagasakį – miestą, kuris tuo metu buvo vienas svarbiausių Japonijos krikščionybės centrų.

1597 metų vasario 6 dieną visi dvidešimt šeši kankiniai buvo nukryžiuoti ant kalvos virš Nagasakio.

Net kabėdamas ant kryžiaus Paulius Mikis drąsiai skelbė Kristų. Jis sakė: „Aš esu japonas ir jėzuitas. Mirštu dėl Evangelijos.“

Jis atleido savo budeliams ir liudijo, kad nėra kito kelio į išganymą kaip Kristus.

Kartu su juo mirė:

• šeši pranciškonų misionieriai,
• trys japonų jėzuitai,
• septyniolika japonų pasauliečių,
  tarp jų ir labai jauni berniukai.

Vienam jauniausių kankinių – šventajam Liudvikui Ibaraki – buvo tik dvylika metų.

Jų mirtis neišnaikino krikščionybės Japonijoje. Priešingai – daugelį tikinčiųjų ji sustiprino. Nors vėliau Japonijoje prasidėjo dar žiauresni persekiojimai, krikščionys slapta išsaugojo tikėjimą šimtmečius.

1862 metais popiežius Pijus IX paskelbė Paulių Mikį ir jo draugus šventaisiais.

Teologiškai šventasis Paulius Mikis ir jo draugai labai svarbūs kaip Evangelijos visuotinumo liudytojai. Jų gyvenimas rodo, kad krikščionybė nėra tik Europos ar Vakarų religija – Kristus skirtas visoms tautoms.

Jų kankinystėje ypač ryški kryžiaus tema. Jie tiesiogine prasme sekė Kristų iki kryžiaus ir mirties.

Taip pat labai svarbi atleidimo tema. Kaip ir pirmieji Bažnyčios kankiniai, jie meldėsi už savo persekiotojus.

Paulius Mikis ypatingai svarbus kaip Evangelijos skelbėjas savo kultūroje. Jis liudija, kad krikščionybė gali įsišaknyti įvairiose tautose neprarasdama Evangelijos tiesos.

Jų gyvenime matome ir didžiulę drąsą. Net vaikai neatsisakė Kristaus.

Lietuvai šių kankinių istorija taip pat labai artima. Lietuvos tikintieji per istoriją taip pat kentėjo dėl tikėjimo ir saugojo jį sunkiomis sąlygomis.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug žmonių bijo aiškiai išpažinti tikėjimą, Japonijos kankiniai primena, kad Kristus vertas visiško žmogaus atsidavimo.

Šventasis Pauliau Miki ir tavo draugai kankiniai, drąsūs Evangelijos liudytojai, melskitės už mus, kad nebijotume išpažinti Kristaus, mokėtume atleisti savo priešams ir liktume ištikimi tikėjimui iki galo.

Parapijos info.