Šv. Fabijonas (?-250), popiežius, kankinys, minimas sausio 20 d.

Sausio 20 dieną Bažnyčia mini šventąjį Fabijoną – popiežių ir kankinį, vieną svarbiausių III amžiaus Bažnyčios ganytojų. Jo gyvenimas liudija, kad Dievas dažnai pasirenka paprastus žmones dideliems darbams. Šventasis Fabijonas vadovavo Bažnyčiai taikos ir augimo laikotarpiu, tačiau galiausiai pats tapo tikėjimo liudytoju persekiojimų metu. Jo pontifikatas buvo svarbus Bažnyčios organizavimui, vienybei ir rūpinimuisi kankinių atminimu.

Apie Fabijono ankstyvąjį gyvenimą žinoma nedaug. Jis buvo kilęs iš Romos apylinkių ir gyveno III amžiaus pirmoje pusėje. Senasis Bažnyčios istorikas Eusebijus pasakoja nepaprastą jo išrinkimo popiežiumi istoriją.

236 metais Romoje buvo renkamas naujas popiežius po popiežiaus Antero mirties. Fabijonas tuo metu net nebuvo laikomas pagrindiniu kandidatu. Tačiau rinkimų metu ant jo galvos netikėtai nutūpė balandis. Susirinkusieji tai suprato kaip Šventosios Dvasios ženklą, primenantį Evangelijoje Šventąją Dvasią, nusileidusią ant Kristaus Jo krikšto metu. Po šio įvykio Fabijonas vienbalsiai buvo išrinktas Romos vyskupu.

Šis pasakojimas labai anksti tapo ženklu, kad Bažnyčios ganytojas pirmiausia pasirenkamas ne žmogiška galia ar įtaka, bet Dievo valia.

Fabijonas vadovavo Bažnyčiai apie keturiolika metų – nuo 236 iki 250 metų. Tai buvo palyginti ramus laikotarpis prieš vieną žiauriausių III amžiaus persekiojimų.

Jo pontifikato metu Bažnyčia sparčiai augo. Fabijonas daug rūpinosi:

• Bažnyčios tvarka,
• pagalba vargšams,
• diakonų tarnyste,
• kankinių kapų priežiūra,
• Evangelijos skelbimu.

Tradicija pasakoja, kad jis suskirstė Romą į septynias dalis ir paskyrė diakonus rūpintis vargšais bei tvarkyti kankinių kapus.

Fabijonas taip pat palaikė ryšius su kitomis Bažnyčiomis ir rūpinosi tikėjimo vienybe. Jį labai gerbė garsus Bažnyčios mokytojas Origenas bei Kartaginos vyskupas šventasis Kiprijonas.

Tačiau 249 metais valdžią perėmęs imperatorius Decijus pradėjo naują krikščionių persekiojimą. Jis reikalavo, kad visi imperijos gyventojai aukotų Romos dievams ir gautų tai patvirtinančius dokumentus.

Krikščionims tai reiškė išsižadėti tikėjimo.

Fabijonas atsisakė paklusti imperatoriaus įsakymui. Dėl to buvo suimtas ir 250 metų sausio 20 dieną Romoje nukankintas. Jis tapo vienu pirmųjų popiežių kankinių po ilgesnio taikos laikotarpio.

Jo kapas buvo rastas Kaliksto katakombose Romoje. Ant kapo išliko graikiškas užrašas: „Fabijonas, vyskupas ir kankinys.“

Šventasis Kiprijonas labai gražiai rašė apie Fabijoną, pabrėždamas jo tikėjimą ir ištikimybę iki mirties.

Teologiškai šventasis Fabijonas labai svarbus kaip gerojo ganytojo ir Bažnyčios vienybės saugotojo pavyzdys.

Jo gyvenime ypač ryški Dievo išrinkimo tema. Fabijono istorija primena, kad Dievas dažnai pakelia tuos, kurie pasaulio akimis atrodo nežymūs.

Taip pat labai svarbi ištikimybės tema. Nors ilgą laiką Bažnyčia gyveno ramiau, Fabijonas buvo pasirengęs kentėti dėl Kristaus, kai atėjo išbandymo valanda.

Jo rūpestis kankinių kapais rodo ir ankstyvosios Bažnyčios tikėjimą šventųjų bendryste bei prisikėlimo viltimi.

Fabijonas primena, kad Bažnyčios ganytojas turi būti:

• tarnas,
• vienybės saugotojas,
• tikėjimo liudytojas,
• pasirengęs aukotis dėl žmonių.

Lietuvai šventojo Fabijono gyvenimas taip pat labai artimas. Lietuvos Bažnyčia istorijoje taip pat turėjo ganytojų, kurie:

• gynė tikėjimą,
• rūpinosi žmonėmis,
• kentėjo dėl Evangelijos.

Šiandien pasaulyje, kuriame dažnai vertinama valdžia ir išorinė sėkmė, šventasis Fabijonas primena, kad tikroji Bažnyčios stiprybė kyla iš ištikimybės Kristui.

Šventasis Fabijonai, ištikimas Kristaus ganytojau ir kankiny, melskis už mus, kad drąsiai saugotume tikėjimą, mylėtume Bažnyčią ir pasitikėtume Dievo vedimu savo gyvenime.

Šv. Sebastijonas (?-~280), kankinys, minimas sausio 20 d.

Sausio 20 dieną Bažnyčia mini šventąjį Sebastijoną – vieną garsiausių ankstyvosios Bažnyčios kankinių, drąsos, ištvermės ir ištikimybės Kristui simbolį. Jo gyvenimas tapo liudijimu, kad tikrasis krikščionio stiprumas kyla ne iš ginklų ar valdžios, bet iš tikėjimo ir meilės Dievui. Šventasis Sebastijonas ypač gerbiamas kaip žmogus, kuris nebijodamas mirties liko ištikimas Kristui net žiauriausių persekiojimų metu.

Sebastijonas gimė III amžiaus viduryje, tikriausiai Galijoje arba Milane, apie 256 metus. Nuo jaunystės jis pasirinko karinę tarnybą Romos imperijoje. Buvo gabus, drąsus ir greitai pelnė valdžios pasitikėjimą. Vėliau tapo vienu iš imperatoriaus Diokletiano gvardijos karininkų.

Tačiau Sebastijonas slapta buvo krikščionis. Tuo metu Romos imperijoje krikščionys dažnai buvo persekiojami, todėl tikėjimą reikėjo išgyventi labai drąsiai ir atsargiai.

Sebastijonas savo padėtį naudojo ne garbei ar turtui, bet pagalbai persekiojamiems tikintiesiems. Jis:

• lankė kalinius,
• stiprino kankinamus krikščionis,
• drąsino neišsižadėti Kristaus,
• padėjo vargstantiesiems.

Pasakojama, kad jo tikėjimo liudijimas atvedė daugelį žmonių į krikščionybę, net kai kuriuos Romos pareigūnus.

Kai imperatorius sužinojo, kad Sebastijonas yra krikščionis, labai įniršo. Sebastijonas buvo apkaltintas išdavęs imperatoriaus pasitikėjimą.

Apie 288 metus jis buvo pasmerktas mirti. Kareiviai pririšo jį prie medžio arba stulpo ir apšaudė strėlėmis. Tradicija pasakoja, kad jo kūnas buvo taip nusėtas strėlių, jog atrodė miręs.

Tačiau Sebastijonas stebuklingai išgyveno. Krikščionė našlė Irena jį rado ir slaugė, kol jis pasveiko.

Užuot pasislėpęs, Sebastijonas vėl stojo prieš imperatorių ir drąsiai priekaištavo dėl krikščionių persekiojimo.

Tuomet jis buvo antrą kartą pasmerktas mirti – šįkart nuplaktas lazdomis iki mirties. Jo kūnas buvo įmestas į kanalizaciją, tačiau krikščionys jį slapta surado ir palaidojo Romoje prie Apijaus kelio. Vėliau ten iškilo garsioji Šv. Sebastijono bazilika.

Šventojo Sebastijono pagarba labai greitai paplito visoje Bažnyčioje. Viduramžiais jis tapo vienu labiausiai garbinamų šventųjų Europoje.

Ypač žmonės šaukdavosi jo:

• maro epidemijų metu,
• ligų metu,
• karo pavojų akivaizdoje.

Strėlės, kuriomis jis buvo sužeistas, simboliškai buvo siejamos su staigiomis nelaimėmis ir ligomis.

Dailėje šventasis Sebastijonas dažniausiai vaizduojamas:

• pririštas prie medžio,
• persmeigtas strėlėmis,
• tačiau išlaikantis ramų ir šviesų veidą.

Teologiškai šventasis Sebastijonas labai svarbus kaip drąsos ir ištikimybės liudytojas.

Jo gyvenime ypač ryški:

• tikėjimo tvirtumo,
• ištvermės,
• dvasinės kovos,
• pasiaukojimo tema.

Sebastijonas buvo kareivis, tačiau jo tikroji kova vyko dėl Evangelijos.

Labai svarbi ir prisikėlimo vilties tema. Nors jis kentėjo ir buvo žudomas, jo gyvenimas liudija, kad mirtis negali nugalėti žmogaus, kuris priklauso Kristui.

Sebastijonas taip pat primena, kad krikščionis pašauktas liudyti tikėjimą ne tik žodžiais, bet ir visu gyvenimu.

Jo istorijoje matome ir meilę Bažnyčiai. Jis rizikavo savo gyvybe stiprindamas kitus tikinčiuosius.

Lietuvai šventojo Sebastijono pagarba taip pat artima. Seniau Lietuvoje jo buvo šaukiamasi:

• epidemijų metu,
• karo laikais,
• nelaimių akivaizdoje.

Daugelyje senų bažnyčių galima rasti jo paveikslų ar skulptūrų.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug baimės, nerimo ir dvasinio silpnumo, šventasis Sebastijonas primena, kad tikėjimas suteikia žmogui tikrąją stiprybę.

Šventasis Sebastijonai, drąsus Kristaus liudytojau ir kankiny, melskis už mus, kad nebijotume gyventi Evangelija, išliktume tvirti išbandymuose ir visada pasitikėtume Dievo pergale.

Parapijos info.