„Nes man patinka būti su tavimi“

DŽIAUGSMAMIESTIS IR DARBAMIESTIS

Buvo kartą vienas miestas, kuris vadinosi Džiaugsmamiestis. Tame mieste žmonės mėgo juoktis, kalbėtis ir kartu švęsti šventes. Pačios gražiausios dienos buvo sekmadieniai. Žmonėms patikdavo eiti į bažnyčią, klausytis kunigo, giedoti religines giesmes, o paskui, grįžus namo, kartu valgyti kepsnį. Džiaugsmamiestis buvo labai gražus miestelis, tik jo gyventojams niekaip nesisekė praturėti! Jų namai buvo mažesni už kitų miestų namus, o gatvės – siauresnės. Nuvykę į kitus miestus, džiaugsmamiestiečiai gėdijosi.

-Reikia kažką keisti! – nutarė jie ir susirinko nutarti, nuo ko pradėti.

-Atsisakykime švenčių ir sekmadienių ir turėsime daugiau darbo dienų!

-Reikia daugiau dirbančiųjų!

Buvo nutarta į gamyklas siųsti ir moteris. Bet moterys namuose rūpinosi savo šeimomis, tėvais ir seneliais. Todėl miestiečiai nutarė:

-Vaikai lankys vaikų darželius, seneliai gyvens senelių namuose, o ligoniai keliaus į ligonines!

Džiaugsmamiestis pavirto didele statybų aikštele, kur vis gausėjo statybų įmonių: jos griovė ir perstatinėjo namus, lygino aikštes ir plėtė gatves.

-Kodėl mūsų miestas vadinasi Džiaugsmamiesčiu? – paklausė vienas miestelis. – Būtų daug geriau vadinti jį Darbamiesčiu.

Šis pasiūlymas taip visiems patiko, kad iš karto buvo priimtas.

Darbamiestis sparčiai plėtėsi: jis tapo dideliu, pilku, triukšmingu, nuobodžiu ir pavojingu. Gatvėmis zujo mašinos, o pėstiesiems teko jų saugotis. Žmonės nebesusitikdavo kaip anksčiau, jie vienas kito nepažinojo ir nebesisveikino. Sekmadienis tapo diena kaip visos kitos.

Vieną dieną vaikų darželio auklėtiniai aplankė senelių prieglaudą.

-Ar tiesa, kad Darbamiestis anksčiau vadinosi Džiaugsmamiesčiu?

-Taip, tai tiesa.

-Ir jis buvo labai linksmas miestas?

-Labai linksmas! – patvirtino seneliai.

-O kada viskas pasikeitė? – klausė vaikai.

-Viskas pasikeitė, kai buvo atsisakyta sekmadienių ir švenčių,- atsakė seneliai.

Vaikai labai nustebo ir paklausė:

-Švenčių? O kas yra šventės?

Pagalvosiu

• Yra puiku su kuo nors susitikti! Kiekvieną sekmadienį Dievas paskiria mums susitikimą.
• Kiekvienas sekmadienis skelbia: „Atmink tai, kas svarbiausia. Prisimink Dievą.“ Jei Dievas neužima svarbiausios vietos žmogaus gyvenime, ji tenka kitiems dalykams: pinigams, mašinoms, namams, o galiausiai nebelieka laiko vaikams, seneliams ir šventėms.
• Mes nuolat kartojame: „Neturiu laiko!“ Bet Dievas visada turi mums laiko ir visada mūsų laukia.

Aš kiekvieną sekmadienį praleisiu laiką su Dievu ir švęsiu kartu su Juo.

Bruno Ferrero

„Dešimt Dievo įsakymų“