Seniai seniai buvo toks kaimas, kurio gyventojai labai skurdo. Dažnai daugelis šeimų pristigdavo būtiniausių dalykų. Žiemų tame krašte būta atšiaurių, tad visi nerimavo dėl paties vargingiausio kaimo senolio, kuriam buvo dar sunkiau negu kitiems: jis neturėjo jokių šiltų drabužių, tik vieną kitą skarmalą. Senoliui būtų labai pravertęs megztinis. Tačiau kaime niekas neturėjo nei atliekamo megztinio, nei pinigų pagelbėti varguoliui.

Staiga vienai moteriai šovė į galvą mintis. „Jei kiekvienas kaimo gyventojas ištrauktų iš savo megztinio po siūlą, iš jų galėtume numegzti naują megztinį ir jį padovanotume vargingajam senoliui. Ir niekam nebūtų jokio nuostolio!“

Visi sutiko. Kiekvienas atnešė po siūlą. Siūlai buvo suraišioti, o iš jų susukti dideli kamuoliai. Šaunioji moteris ilgas dienas darbavosi virbalais ir numezgė puikų spalvotą megztinį. Žiemai prasidėjus žmonės drauge jį nunešė skurdžiausiam kaimo gyventojui.

Senukas priėmė dovaną su ašaromis akyse. Taigi tą žvarbią žiemą kaime niekas nešalo. O vargingasis senolis, be abejonės, buvo pats stilingiausias.

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“