Monika mielai lydėdavo močiutę į parduotuves. Tą dieną, krintant grakščioms snaigėms, jos abi žingsniavo namo, susikibusios už rankų ir tylėdamos. Artėjo Kalėdos: gatvės ir parduotuvės buvo puošte išpuoštos, tačiau aplinkui nesijautė tikrosios Kalėdų dvasios. Praeiviai neatrodė gerai nusiteikę, visi kažkur skubėjo, niekas nenorėjo stabtelėti ir pasišnekučiuoti.

Namuose močiutė atsisėdo į savo mėgstamą krėslą. Kurį laiką ji skendėjo mintyse, o paskui pakilo ir nužingsniavo į sandėliuką. Grįžo laikydama rankose viliojančią dovaną, suvyniotą į auksaspalvį žvilgantį popierių ir perrištą raudonu kaspinu. Monika norėjo sužinoti, kam ji skirta ir kas jos viduje, bet močiutė pasakė, kad tai paslaptis.

Kitą rytą pasiėmusios auksaspalvį paketą, perrištą raudonu kaspinu, močiutė ir anūkė anksti išėjo iš namų. Pirmas žmogus, kurį gatvėje sutiko, buvo policininkas Jeronimas, apžėlęs tankiomis žandenomis. Šis žmogus su niekuo nebendravo ir buvo labai įtarus. Močiutė prie jo priėjo ir ištiesė dovaną.

-Kas gi čia? – burbtelėjo Jeronimas.

-Tai jums, – paaiškino Monika.

Policininkas sutriko.

-Kas viduje? – paklausė.

-Draugystė ir laimė! Linksmų Šventų Kalėdų! – palinkėjo močiutė ir spustelėjo jam ranką.

-Ar matei, kaip jis nušvito? – apsidžiaugė Monika.

-Grįžkime namo ir padarykime dovanėlių kitiems.

Močiutė papurtė galvą.

-Ne, pakaks ir vienos,- užtikrino.

„Pagaliau šiame mieste susiradau draugų“,- pamanė Jeronimas ir jo širdį užliejo maloni šiluma. Gatvėje jis pastebėjo Sebastijoną, ekologijos darbuotoją, kitaip tariant, šiukšlių surinkėją. Sebastijonas buvo labai drovus, todėl vaikai nuolat iš jo šaipėsi. Pamatęs artėjantį policininką, Sebastijonas išsigando ir pasislėpė už šiukšlių vežimėlio. Tačiau priėjęs Jeronimas ištiesė jam paketą ir tarė:

-Čia tau! Linksmų šventųjų Kalėdų!

-Ačiū! – sumurmėjo Sebastijonas, sutrikęs, bet laimingas.

Nuo tos akimirkos policininkas ir šiukšlių surinkėjas tapo draugais. Sebastijonas dėželės neatidarė. „Padovanosiu ją Aurelijai“, – nusprendė. Aurelija buvo maža šviesiaplaukė mergytė, kuri vienintelė nesišaipydavo iš Sebastijono ir mandagiai pasisveikindavo. Tuo metu ji sirgo gripu, taigi vyriškis, droviai kaip visada, perdavė dovaną mergytės mamai, o ši pakvietė jį išgerti kavos. Gavusi auksu žvilgantį paketą, Aurelija iškart pasijuto geriau. Švelniai perbraukė ranka per spindintį popierių ir pagalvojo: „Viduje turėtų būti kažkas nepaprasto. Nusiųsiu ją Viktorijai, kad susitaikytume.“

Viktorija buvo geriausia Aurelijos draugė, bet prieš tris dienas mokykloje jos susipyko…

Kai Viktorija gavo paketą, atbėgo pas Aureliją į namus ir ją apkabino, o paskui abi nusprendė padovanoti šią fantastišką dovaną savo mokytojai, kad ją pralinksmintų. Mat pastaruoju metu mokytoja atrodė liūdna ir prislėgta.

Mokytoja, radusi ant savo stalo dovanėlę, nušvito ir per visas pamoka maloniai šypsojosi.

Grįždama namo mokytoja užsuko pas ponią Ambrozeti, kurios vaikai buvo išvykę toli ir ji dėl to dažnai verkdavo. Įteikė poniai Ambrozeti auksaspalvę dovaną, perrištą raudonu kaspinu. Tačiau ir ši neatidarė dėželės, o nunešė ją Vincentui, kuris buvo labai mandagus ir jautrus žmogus, bet kadangi dirbo mėsininku, daugelis manė, kad jis beširdis. Net ir Vincentas nepasiliko dovanos…

Taigi auksaspalvė dovana keliavo iš rankų į rankas. Tie, kurie prie jos prisiliesdavo, imdavo šypsotis ir bičiuliškai kalbėtis.

Po kelių dienų, kai Monika su močiute vėl ėjo į parduotuves, ten girdėjosi linksmos šnekos. Vienas žmogus, pasisveikinęs su močiute, jai papasakojo, kas čia dedasi, ir paaiškino, kad žmonės pralinksmėjo dėl paslaptingos dovanos.

Močiutei stabtelėjus prie buto durų ištraukti iš rankinės raktų, prie jos pripuolė ponia Amalija, gyvenanti žemutiniame aukšte. Paprastai ji nuduodavo, kad močiutės nepažįsta.

-Noriu palinkėti linksmų šventųjų Kalėdų! – tarė ir… įteikė močiutei nuostabųjį auksaspalvį paketą, perrištą raudonu kaspinu.

-Ačiū,- močiutė nuoširdžiai šyptelėjo. – Kodėl jums neužsukus pas mus puodelio kavos?

-Nuostabu! – sušuko Monika, kai po kiek laiko su močiute liko vienos namuose. – Dovana grįžo pas mus! Gal dabar pasakysi, kas viduje?

-Nieko ypatingo,- atsakė močiutė. – Tik truputis meilės.

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“