Gruodžio 21 dieną Bažnyčia mini šventąjį Petrą Kanizijų – kunigą, jėzuitą, Bažnyčios mokytoją ir vieną svarbiausių XVI amžiaus katalikų tikėjimo gynėjų, gyvenusį 1521–1597 metais. Jo gyvenimas sutapo su vienu dramatiškiausių Europos istorijos laikotarpių, kai Reformacijos audros suskaldė Vakarų krikščionybę, daugelis kraštų prarado religinę vienybę, o Bažnyčia buvo priversta ne tik atsakyti į išorinius iššūkius, bet ir iš naujo pažvelgti į savo pačios gyvenimą. Šventasis Petras Kanizijus tapo žmogumi, kuris šiuose neramumuose nepasirinko pykčio ar neapykantos kelio. Jis tikėjo, kad tikėjimą galima ginti ne vien griežtumu, bet pirmiausia šventumu, mokslu, kantrybe ir aiškiu Evangelijos skelbimu.

Petras gimė 1521 metų gegužės 8 dieną Nijmegene, dabartinių Nyderlandų teritorijoje, pasiturinčioje ir religingoje šeimoje. Jo tėvas buvo miesto burmistras, todėl jaunajam Petrui buvo atvertas kelias į aukštą visuomeninę padėtį ir gerą išsilavinimą. Jis studijavo Kelno universitete, kur gilinosi į filosofiją ir teisę. Tačiau studijų metais jo širdyje vis stipriau augo troškimas visiškai tarnauti Dievui. Didelę įtaką jam padarė susitikimas su šventuoju Petru Favru – vienu pirmųjų šventojo Ignaco Lojolos bendradarbių. Per šį susitikimą Petras susipažino su jėzuitų dvasingumu ir 1543 metais tapo vienu pirmųjų Jėzaus Draugijos narių vokiškai kalbančiuose kraštuose.

XVI amžiaus Europa tuo metu buvo labai susiskaldžiusi. Martyno Liuterio pradėta Reformacija sparčiai plito Vokietijoje, Šveicarijoje ir kituose kraštuose. Daugelis žmonių buvo pasimetę tarp skirtingų mokymų, o kai kur katalikų tikėjimas silpo dėl menko kunigų pasirengimo ir religinio abejingumo. Petras Kanizijus labai aiškiai suprato, kad Bažnyčiai reikia ne vien polemikos, bet gilaus dvasinio ir intelektinio atsinaujinimo. Todėl jis tapo nepaprastai aktyviu pamokslininku, mokytoju ir rašytoju.

Jis keliavo po Vokietiją, Austriją, Šveicariją ir Bohemiją, steigė kolegijas, rūpinosi kunigų ugdymu ir stiprino katalikų bendruomenes. Ypač svarbi jo veikla buvo universitetuose. Petras suprato, kad jei Bažnyčia nori perduoti tikėjimą ateities kartoms, ji turi ugdyti išsilavinusius, dvasiškai brandžius žmones. Jėzuitų mokyklos, kurias jis padėjo steigti, tapo labai svarbiais katalikiško atsinaujinimo centrais.

Vienas svarbiausių jo darbų buvo katekizmų rašymas. Tuo metu daug žmonių paprasčiausiai nebežinojo pagrindinių tikėjimo tiesų. Petras Kanizijus parašė kelis katekizmus vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems. Jie buvo parašyti aiškiai, suprantamai ir tapo vienais svarbiausių katalikų tikėjimo vadovėlių Europoje. Šimtus metų daugybė vaikų mokėsi tikėjimo būtent iš jo tekstų. Dėl šios priežasties jis dažnai vadinamas „Vokietijos antruoju apaštalu“.

Tačiau Petras nebuvo vien sausas teologas ar mokytojas. Jo gyvenime labai ryški pastoracinė meilė žmogui. Nors jis tvirtai gynė katalikų mokymą, vengė neapykantos ir įžeidžiančių puolimų prieš kitaip manančius. Tuo metu religiniai ginčai Europoje dažnai virsdavo neapykanta ir smurtu, tačiau Petras tikėjo, kad žmogų galima laimėti tiesai ne vien griežtumu, bet ir meilės bei kantrybės dvasia.

Teologiškai jo gyvenime labai svarbi tiesos tema. Reformacijos laikotarpiu kilo daug ginčų dėl Bažnyčios autoriteto, sakramentų, Eucharistijos ir išganymo sampratos. Petras Kanizijus labai aiškiai gynė katalikų tikėjimą, tačiau kartu stengėsi jį paaiškinti suprantamai ir giliai. Jis suprato, kad tikėjimas negali būti perduodamas vien baime ar prievarta. Žmogaus protui ir širdžiai reikia pažinti tiesą.

Labai svarbi ir švietimo tema. Petras Kanizijus tikėjo, kad neišmanymas yra viena didžiausių grėsmių tikėjimui. Todėl jis laikė mokyklas ir katechezę ne antraeiliais darbais, bet tikra evangelizacija. Jo gyvenimas primena, kad tikėjimas turi būti ne tik jaučiamas, bet ir pažįstamas.

Jo gyvenime taip pat labai ryški Bažnyčios vienybės tema. Nors jis gyveno didelio susiskaldymo laikais, jo tikslas nebuvo gilinti priešpriešą. Jis troško, kad žmonės sugrįžtų į pilną vienybę su Bažnyčia per tiesą ir meilę.

Petras Kanizijus dalyvavo Tridento Susirinkimo laikotarpio darbuose ir aktyviai prisidėjo prie Katalikų reformos. Tai buvo ne tik atsakas į Reformaciją, bet ir pačios Bažnyčios apsivalymo bei atsinaujinimo metas. Jis suprato, kad Bažnyčia turi būti ne vien teisinga mokyme, bet ir šventa gyvenime.

1597 metų gruodžio 21 dieną Petras mirė Fribūre, Šveicarijoje, išsekęs nuo ilgos tarnystės. Jo gyvenimas buvo pilnas kelionių, darbo ir rūpesčio Bažnyčia. 1925 metais popiežius Pijus XI paskelbė jį šventuoju ir Bažnyčios mokytoju.

Lietuvai šventojo Petro Kanizijaus liudijimas taip pat labai artimas. XVI amžiuje Reformacijos idėjos pasiekė ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Būtent tuo laikotarpiu jėzuitai Lietuvoje steigė mokyklas, kolegijas ir Vilniaus universitetą, kuris tapo vienu svarbiausių katalikiško švietimo centrų regione. Petro Kanizijaus dvasia – tikėjimo ir mokslo vienybė – labai stipriai atsispindi ir Lietuvos Bažnyčios istorijoje.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug sumaišties, informacijos pertekliaus ir paviršutiniško požiūrio į tikėjimą, šventasis Petras Kanizijus primena, kad žmogaus širdžiai reikia ne tik emocijų, bet ir tiesos pažinimo. Tikėjimas turi būti gyvas, protingas ir gilus.

Šventasis Petrai Kanizijau, Bažnyčios mokytojau ir Evangelijos tiesos gynėjau, melskis už mus, kad mūsų tikėjimas būtų tvirtas, išmintingas ir gyvas, o mūsų gyvenimas taptų Kristaus šviesos liudijimu pasauliui.

Parapijos info.