Šv. Klemensas I (~†97), popiežius, kankinys minimas lapkričio 23 d. 

Lapkričio 23 dieną Bažnyčia mini šventąjį Klemensą I – popiežių, kankinį ir vieną svarbiausių pirmųjų krikščionybės amžių ganytojų, mirusį apie 97 metus po Kristaus. Jo gyvenimas priklauso pačiai ankstyviausiai Bažnyčios istorijai, laikotarpiui, kai dar buvo gyvi apaštalų mokiniai, kai krikščionys neturėjo didingų šventyklų, gyveno nuolatinių persekiojimų šešėlyje ir dažnai rinkdavosi melstis slapta. Tai buvo laikas, kai Bažnyčia dar tik mokėsi gyventi po Kristaus žengimo į dangų, kai Evangelija iš Jeruzalės jau buvo pasiekusi Romą ir kitus imperijos miestus, tačiau tikinčiųjų bendruomenės buvo trapios, nedidelės ir nuolat susidurdavo su pavojais. Šventasis Klemensas tapo žmogumi, kuris šiuo neramiu laikotarpiu labai aiškiai liudijo Bažnyčios vienybės, apaštališkos tradicijos ir ištikimybės Kristui svarbą.

Apie Klemenso ankstyvą gyvenimą žinoma nedaug. Manoma, kad jis gimė Romoje arba jos aplinkoje I amžiaus viduryje. Senoji krikščionių tradicija teigia, kad jis galėjo pažinoti pačius apaštalus Petrą ir Paulių. Kai kurie Bažnyčios tėvai net laikė jį tiesioginiu apaštalų mokiniu. Šventasis Ireniejus Lionietis II amžiuje rašė, kad Klemensas „matė palaimintuosius apaštalus ir bendravo su jais“. Ši detalė labai svarbi, nes Klemenso gyvenimas tampa tarsi tiltu tarp apaštalų laikų ir vėlesnės Bažnyčios istorijos.

Po šventojo Petro ir jo įpėdinių Linijaus bei Anakleto Klemensas tapo Romos vyskupu, tai yra popiežiumi, greičiausiai apie 88 metus. Tuo metu Romos imperijoje krikščionys dar buvo nelegali ir dažnai įtariai vertinama bendruomenė. Imperatoriai reikalavo pagoniškų kultų pagarbos, o krikščionys, atsisakydami aukoti imperatoriui kaip dievui, buvo laikomi pavojingais valstybei. Tačiau didžiausias iššūkis jaunai Bažnyčiai buvo ne vien išorinis persekiojimas. Viduje taip pat kildavo nesutarimų, ginčų ir susiskaldymo pavojų.

Būtent šiame kontekste atsirado garsiausias šventojo Klemenso palikimas – jo laiškas Korinto krikščionims. Tai vienas seniausių krikščioniškų tekstų po Naujojo Testamento. Korinto bendruomenėje buvo kilęs konfliktas – dalis tikinčiųjų sukilo prieš teisėtus vyresniuosius ir sukėlė susiskaldymą. Klemensas parašė ilgą laišką, ragindamas bendruomenę susitaikyti, gerbti Bažnyčios tvarką ir išlikti vienybėje. Šis laiškas labai reikšmingas, nes rodo, kad jau I amžiaus pabaigoje Romos Bažnyčia jautė ypatingą atsakomybę už kitų bendruomenių vienybę.

Klemenso laiške labai ryškiai atsiskleidžia ankstyvosios Bažnyčios dvasia. Jis nekalba kaip pasaulietinis valdovas, bet kaip ganytojas, trokštantis taikos ir vienybės. Jis primena, kad Kristus yra ne susiskaldymo, o meilės ir santarvės šaltinis. Laiške daug cituojamas Šventasis Raštas, prisimenami apaštalų pavyzdžiai ir pabrėžiama nuolankumo svarba. Klemensas labai aiškiai suvokia, kad Bažnyčia negali gyventi be tvarkos ir ištikimybės apaštalų perduotam tikėjimui.

Teologiškai šventojo Klemenso gyvenime ypač svarbi apaštališkumo tema. Jis priklauso kartai, kuri dar tiesiogiai saugojo apaštalų perduotą mokymą. Bažnyčia nuo pirmųjų amžių tikėjo, kad tikėjimas nėra kiekvieno žmogaus individualiai susikurta nuomonė. Jis perduodamas per apaštalus ir jų įpėdinius. Todėl Klemenso laiške labai aiškiai matyti suvokimas, kad Bažnyčia gyvena tęstinume su pačiu Kristumi.

Labai ryški ir vienybės tema. Korinto bendruomenės konfliktas galėjo atrodyti tik vietinis nesutarimas, tačiau Klemensas suprato, kad susiskaldymas žeidžia visą Kristaus Kūną. Tai išlieka aktualu ir šiandien. Krikščionybėje vienybė nėra vien organizacinė tvarka – ji kyla iš bendro tikėjimo, Eucharistijos ir meilės.

Klemenso gyvenime taip pat svarbi kankinystės tema. Nors tikslūs jo mirties duomenys nėra visiškai aiškūs, senoji tradicija teigia, kad jis buvo ištremtas į Krymą ir ten nužudytas dėl tikėjimo, pririšus inkarą ir paskandinus jūroje. Dėl šios priežasties mene šventasis Klemensas dažnai vaizduojamas su inkaru. Ankstyvajai Bažnyčiai kankinystė buvo ne pralaimėjimas, bet aukščiausias ištikimybės Kristui liudijimas. Klemenso gyvenimas rodo, kad Bažnyčios autoritetas gimė ne iš politinės galios, bet iš pasirengimo aukoti gyvybę už Evangeliją.

Labai svarbu ir tai, kad Klemenso laikais Bažnyčia dar buvo labai paprasta ir neturtinga. Nebuvo didingų katedrų ar išplėtotų struktūrų. Tačiau būtent ši ankstyvoji Bažnyčia turėjo labai stiprų tikėjimo aiškumą ir broliškumo dvasią. Klemensas primena, kad tikrasis Bažnyčios pagrindas yra ne išorinė galia, bet Kristaus buvimas.

Lietuvai šventojo Klemenso liudijimas taip pat labai artimas. Lietuvos Bažnyčios istorijoje ne kartą teko saugoti vienybę ir tikėjimo ištikimybę sunkiomis aplinkybėmis – okupacijų, persekiojimų ir ideologinio spaudimo laikais. Kaip ankstyvieji krikščionys rinkdavosi slapta ir saugojo tikėjimą nepaisydami pavojų, taip ir Lietuvoje daugybė žmonių išliko ištikimi Kristui net tada, kai tai kainavo laisvę ar gyvybę.

Šventasis Klemensas taip pat primena, kad Bažnyčia nėra tik dabarties bendruomenė. Ji gyvena nenutrūkstamoje grandinėje nuo apaštalų laikų iki šiandien. Kiekviena Eucharistija, kiekvienas tikėjimo išpažinimas ir kiekviena malda mus jungia su tais pirmaisiais krikščionimis, kurie Romos imperijos laikais drąsiai liudijo Kristų.

Šiandien pasaulyje, kuriame tiek daug susiskaldymo, individualizmo ir nuomonių kovų, šventasis Klemensas primena, kad krikščionybė pirmiausia yra bendrystė Kristuje. Tikėjimas negali augti puikybėje ar savivalėje. Jis bręsta nuolankume, vienybėje ir meilėje.

Šventasis Klemensai, apaštalų laikų ganytojau ir Kristaus Bažnyčios vienybės liudytojau, melskis už mus, kad liktume ištikimi Evangelijai, gyventume broliškoje meilėje ir niekada neprarastume ryšio su apaštalų perduotu tikėjimu.

Parapijos info.