Šv. Juozapatas (1580-1623), vyskupas, kankinys minimas lapkričio 12 d.

Lapkričio 12 dieną Bažnyčia mini šventąjį Juozapatą – vyskupą, vienuolį ir kankinį, gyvenusį 1580–1623 metais. Jo gyvenimas glaudžiai susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Ukrainos ir Baltarusijos istorija, o jo vardas iki šiol išlieka vienu svarbiausių Bažnyčios vienybės simbolių. Šventasis Juozapatas gyveno laikais, kai Rytų ir Vakarų krikščionys buvo susiskaldę, kai religiniai ginčai persipindavo su politinėmis įtampomis ir tautiniais konfliktai, tačiau būtent šioje sudėtingoje istorijoje jis tapo žmogumi, kuris visą savo gyvenimą paaukojo vienybei su Kristumi ir Jo Bažnyčia.

Juozapatas gimė apie 1580 metus Vladimire Voluinėje, dabartinės Ukrainos teritorijoje, tuomet priklausiusioje Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Jo tikrasis vardas buvo Jonas Kuncevičius. Jis augo rusėnų, tai yra rytų slavų, šeimoje, priklausiusioje Bizantijos apeigų tradicijai. Tuo metu šiose žemėse gyveno įvairių tautų ir konfesijų žmonės – katalikai, stačiatikiai, unitai, protestantai. XVI amžiaus pabaigoje po 1596 metų Brastos unijos dalis Rytų krikščionių bendruomenių susivienijo su Romos Katalikų Bažnyčia, išsaugodamos savo rytų liturgiją, dvasingumą ir tradicijas. Šis žingsnis buvo labai sudėtingas ir sukėlė daug konfliktų, nes dalis žmonių jį laikė išdavyste, o kiti – keliu į Bažnyčios vienybę.

Jaunasis Jonas nuo vaikystės pasižymėjo giliu pamaldumu. Pasakojama, kad dar vaikystėje, melsdamasis bažnyčioje, jis jautė ypatingą Kristaus artumą. Vėliau persikėlė į Vilnių, kuris tuo metu buvo vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės religinių ir kultūrinių centrų. Čia jis dirbo pirklio tarnyboje, tačiau pasaulietinis gyvenimas jo netraukė. Jis vis labiau troško visiškai priklausyti Dievui. Apie 1604 metus įstojo į Švenčiausiojo Trejybės vienuolyną Vilniuje ir tapo bazilijonu, priimdamas Juozapato vardą.

Vienuoliniame gyvenime Juozapatas išsiskyrė asketiškumu, malda ir didžiule meile liturgijai. Jis gyveno labai kukliai, daug meldėsi, pasninkavo ir rūpinosi žmonių sielomis. Tuo metu unitų Bažnyčia buvo silpna ir dažnai negerbiama nei lotynų apeigų katalikų, nei stačiatikių. Daugelis šventyklų buvo apleistos, kunigų gyvenimas netvarkingas, tikėjimo ugdymas silpnas. Juozapatas tapo vienu iš didžiųjų Bažnyčios atnaujintojų. Jis rūpinosi kunigų ugdymu, liturgijos grožiu, vienuolynų reforma ir tikinčiųjų dvasiniu gyvenimu.

1617 metais Juozapatas buvo paskirtas Polocko arkivyskupu. Tai buvo labai sunki tarnystė. Polocko krašte religinės įtampos buvo ypač stiprios. Vieni laikė jį šventu ganytoju, kiti – pavojingu priešu. Tačiau Juozapatas nesiekė kovoti neapykanta. Jis troško, kad Rytų krikščionys išlaikytų savo tradicijas, bet kartu būtų vienybėje su visuotine Bažnyčia. Dėl šios priežasties jis dažnai vadinamas vienybės apaštalu.

Jo gyvenime labai ryški Kristaus maldos tema: „Tegul visi bus viena.“ Juozapatas suprato, kad Bažnyčios susiskaldymas žeidžia Kristaus Kūną. Jis tikėjo, kad vienybė turi būti grindžiama ne prievarta ar politine galia, bet tiesa, meile ir šventumu. Tačiau tuo metu konfliktai buvo tokie gilūs, kad jo veikla sukėlė stiprų pasipriešinimą.

1623 metų lapkričio 12 dieną Vitebske įsiaudrinusi minia užpuolė arkivyskupo rūmus. Juozapatas buvo žiauriai nužudytas – mušamas, sukapotas kirviais, o jo kūnas įmestas į upę. Tačiau net mirties akivaizdoje jis ragino savo tarnus nesipriešinti smurtu. Jo kankinystė sukrėtė visą kraštą. Daugelis net priešų vėliau pripažino jo šventumą ir nuoširdų troškimą tarnauti žmonėms.

1867 metais popiežius Pijus IX paskelbė Juozapatą šventuoju. Jis tapo pirmuoju oficialiai kanonizuotu Rytų apeigų šventuoju po Bažnyčių skilimo. Jo relikvijos šiandien ilsisi Šventojo Petro bazilikoje Vatikane – tai labai iškalbingas ženklas, rodantis jo ypatingą ryšį su Bažnyčios vienybe.

Teologiškai šventasis Juozapatas labai svarbus kaip vienybės kankinys. Jis paaukojo gyvybę ne dėl politinių idėjų ar žemiškos valdžios, bet dėl troškimo, kad Kristaus Bažnyčia būtų viena. Jo gyvenimas primena, kad tikroji vienybė nėra paviršinis susitarimas. Ji reikalauja meilės, kantrybės, tiesos ir pasiaukojimo.

Jo gyvenime taip pat labai ryški Rytų ir Vakarų Bažnyčios tradicijų dermė. Juozapatas liko ištikimas Bizantijos liturgijai, rytų dvasingumui ir tradicijoms, tačiau kartu gyveno vienybėje su Roma. Tai labai svarbi žinia ir šiandien – Bažnyčios vienybė nereiškia vienodumo. Skirtingos tradicijos gali papildyti viena kitą ir drauge liudyti tą patį Kristų.

Lietuvai šventasis Juozapatas ypač artimas, nes jo gyvenimas glaudžiai susijęs su Vilniumi ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Vilnius buvo vieta, kur brendo jo pašaukimas ir vienuolinis gyvenimas. Daugelį amžių Lietuvos žemėse gyveno skirtingų apeigų ir tautų krikščionys, todėl Juozapato liudijimas apie vienybę mūsų kraštui turi ypatingą prasmę.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug susiskaldymo, neapykantos ir konfliktų, šventasis Juozapatas primena, kad tikras krikščionis pašauktas ne kurstyti priešiškumą, bet būti vienybės žmogumi. Jo gyvenimas moko, kad Bažnyčia stipriausia tada, kai ją vienija meilė Kristui.

Šventasis Juozapatai, vienybės kankiny ir ištikimas Kristaus ganytojau, melskis už mus, kad išmoktume gyventi meilėje, saugotume Bažnyčios vienybę ir visada ieškotume ne susiskaldymo, bet Kristaus tiesos ir taikos.

Parapijos info.