Lapkričio 3 dieną Bažnyčia mini šventąjį Martyną Poresą – dominikonų vienuolį, gyvenusį 1579–1639 metais Peru, žmogų, kurio gyvenimas tapo ypatingu Evangelijos nuolankumo ir meilės vargšams liudijimu. Jis gyveno pasaulyje, kuriame žmonės buvo griežtai skirstomi pagal kilmę, rasę ir socialinę padėtį, tačiau būtent per šį paprastą ir dažnai pažemintą žmogų Dievas parodė, kad Jo akyse kiekvienas žmogus yra brangus ir mylimas. Šventasis Martynas Poresas tapo ženklu, jog tikrasis šventumas dažniausiai auga ne ten, kur daug garbės ar valdžios, bet ten, kur žmogus tyliai tarnauja kitiems iš meilės Kristui.

Martynas gimė 1579 metų gruodžio 9 dieną Limoje, Peru, tuo metu priklausiusioje Ispanijos kolonijinei imperijai. Jo gyvenimo pradžia buvo pažymėta socialiniu atstūmimu. Tėvas buvo ispanų kilmės kilmingasis, o motina – išlaisvinta juodaodė vergė iš Panamos. Tuo metu mišrios kilmės žmonės dažnai buvo laikomi žemesniais ir patirdavo daug pažeminimų. Martyno tėvas ilgą laiką nepripažino savo vaikų, todėl šeima gyveno skurdžiai. Nuo vaikystės Martynas pažino vargą, alkį ir visuomenės panieką, tačiau būtent ši patirtis vėliau jo širdį padarė labai jautrią kenčiančiajam žmogui.

Dar būdamas jaunas jis mokėsi pas vaistininką ir barzdaskutį-chirurgą, nes tais laikais šios profesijos buvo glaudžiai susijusios su ligonių slauga. Martynas greitai įgijo žinių apie vaistus, gydomuosius augalus ir ligonių priežiūrą. Tačiau labiausiai žmones stebino ne jo gebėjimai, o nepaprastas gerumas ir nuolankumas. Jis labai daug meldėsi, pasninkavo ir troško visą gyvenimą pašvęsti Dievui.

Apie 1594 metus Martynas įstojo į dominikonų vienuolyną Limoje kaip tretininkas ir tarnas, nes dėl savo kilmės negalėjo būti priimtas kaip pilnateisis vienuolis. Tuo metu net vienuolynuose egzistavo socialiniai skirtumai. Martynui buvo patikėti paprasčiausi darbai – valymas, virtuvė, skalbimas, ligonių slauga. Tačiau jis viską atliko su didžiule meile ir ramybe. Jo gyvenime labai ryškiai atsiskleidžia Evangelijos tiesa, kad žmogaus didumas matuojamas ne pareigomis ar garbe, bet meile.

Netrukus Martynas tapo žinomas visame mieste dėl savo gailestingumo. Jis rūpinosi vargšais, benamiais, vergais, našlaičiais ir ligoniais. Vienuolyne įkūrė nedidelę ligoninę neturtingiesiems. Pasakojama, kad jis priimdavo visus – nepriklausomai nuo jų kilmės, rasės ar padėties. Tai buvo labai neįprasta laikais, kai visuomenė buvo stipriai susiskaldžiusi.

Martynas garsėjo ir ypatingu švelnumu gyvūnams. Yra žinomas pasakojimas, kaip jis vienuolyne maitino net peles ir kalbėjo apie Dievo kūrinijos vertę. Šios istorijos tapo simboliu jo širdies, kuri buvo pilna taikos ir gailestingumo viskam, ką sukūrė Dievas.

Žmonės labai greitai pradėjo kalbėti apie jo šventumą. Pasakojama apie daugybę stebuklingų išgijimų, regėjimų ir nepaprastų malonių. Tačiau pats Martynas visada liko labai kuklus. Jis save laikė nevertu ir stengėsi vengti garbės. Net tapęs žinomas jis ir toliau atliko paprasčiausius darbus.

Teologiškai šventojo Martyno Poreso gyvenime ypač ryški gailestingumo tema. Jis labai aiškiai suprato, kad Kristus gyvena vargše, ligoniuose ir atstumtuosiuose. Jo gyvenimas buvo tarsi gyvas Evangelijos komentaras: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių – man padarėte.“ Martynas ne tik kalbėjo apie meilę – jis ją pavertė kasdieniais darbais.

Labai svarbi ir nuolankumo tema. Martynas gyveno pasaulyje, kuris jį laikė menkesniu dėl jo kilmės, tačiau jis neatsakė pykčiu ar neapykanta. Jo stiprybė buvo ne maištas, bet širdies ramybė ir pasitikėjimas Dievu. Tai nereiškė silpnumo. Priešingai – jo gyvenimas tapo tylia revoliucija prieš žmogaus žeminimą.

Jo gyvenime taip pat labai ryški vienybės tema. Martynas jungė žmones, kurie kitu atveju būtų gyvenę susiskaldę. Jo vienuolyne ir ligoninėje vietą rasdavo tiek turtingi, tiek vargšai, tiek baltieji, tiek juodaodžiai, tiek vergai, tiek kilmingieji. Jis gyveno tiesa, kad prieš Dievą visi žmonės yra Jo vaikai.

Šventasis Martynas mirė 1639 metų lapkričio 3 dieną Limoje. Jo laidotuvėse dalyvavo minios žmonių – nuo paprastų vargšų iki aukščiausių valdžios atstovų. Žmonės jau tada laikė jį šventu. 1837 metais jis buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1962 metais popiežius Jonas XXIII kanonizavo jį šventuoju.

Lietuvai šventojo Martyno Poreso liudijimas taip pat labai artimas. Lietuvos istorijoje tikėjimas dažnai reiškė rūpinimąsi silpniausiaisiais – ligoniais, seneliais, tremtiniais, vargstančiaisiais. Daugybė paprastų tikinčių žmonių tyliai gyveno tokia pačia dvasia kaip Martynas – be didelio triukšmo, bet su labai tikra meile.

Šiandien pasaulyje, kuriame tiek daug susiskaldymo, žmogaus vertinimo pagal išorę, statusą ar naudą, šventasis Martynas Poresas primena, kad Dievo akyse kiekvienas žmogus turi begalinį orumą. Jis moko, kad tikrasis šventumas nėra išskirtiniai talentai ar garsūs darbai. Jis gimsta tada, kai žmogus kasdien myli.

Šventasis Martynai Poresai, vargšų bičiuli ir nuolankumo šventasis, melskis už mus, kad mūsų širdys būtų gailestingos, gebėtume matyti Kristų kiekviename žmoguje ir niekada nevertintume kitų pagal išorę ar padėtį, bet pagal Dievo meilę.

Parapijos info.