Cathopic.com nuotrauka

Šventasis Raštas ir pasaulis

Dievo Žodis mus moko pamilti ir rūpintis dabartiniais įvykiais ir istorija. Dėl Šventojo Rašto istorija mums nėra svetima. Priešingai, Jis yra neišsenkantis šaltinis, skatinantis domėtis viskuo, kas žmogiška. Dievo Žodis yra nenumaldomo pilnatvės ir dieviškojo žmogiškumo siekiančios žmonijos troškimo šaltinis.

Turime ne bėgti nuo istorijos, o reaguoti, būti istorijos dalyviais. Mylėk Dievą visa savo esybe, sako Jėzus, ir savo artimą kaip save patį. Ir šie du įsakymai yra vienas ir tas pats. Žmogus, pirmiausia vargingiausias, labiausiai nuskriaustas, persekiojamas ar niekinamas, yra Dievo sakramentas žmogui, aiškinama Evangelijos pagal Matą 25 skyriaus palyginime apie teismą: „Kiekvieną kartą, kai darote ką nors gera mažiausiems, darote tai dėl manęs.“ Negalima kontempliuoti netarnaujant artimui: matyti Dievą kito žmogaus veide, tame skurdžiame, nuogame, paniekintame, trapiame veide (Emmanuelis Levinas).

Kai esi pasinėręs į maldą, – sakė vienas mistikas (manau, mokytojas Eckhartas), – jei prie tavęs prieina elgeta ir paprašo dubenėlio sriubos, nedvejok, pakilk, paruošk ir pasiūlyk tą dubenėlį sriubos. Negali būti tarnavimo artimui be vidinio atsivėrimo Kitai Šviesai, kuri vienintelė gali padėti išvengti nuovargio ir kartėlio. Tai vienintelis dalykas, kuris gali suteikti mums vaizduotės imtis netikėtų iniciatyvų, kurias kiti dažnai laiko neįmanomomis. Beje, juk visada galime melstis už kitus, už bendruomenę, už žmones ir tautas, kurioms gresia pavojus.

Atvirumas istorijai moko, kad pirmiausia į istoriją turime žvelgti kuo sąžiningiau ir realistiškiau, vengdami bet kokių ideologinių aiškinimų. Nėra nė vieno požiūrio, kuris nebūtų būtinas (ekonominis, socialinis, politinis, psichologinis, religinis), ir nė vienas iš jų nepretenduotų tarti paskutinį žodį. Kalbėtis, klausytis, pažinti ir suprasti – šito mokomės eidami į pasaulį, kad jį padarytume geresnį ir žmoniškesnį.

Iliuzija, kurios reikia vengti, neabejotinai yra tobulos visuomenės iliuzija, nesvarbu, ar tai būtų, kaip sako paskutiniai popiežiai, meilės civilizacija, tėviškai valdoma Dievo, tapusio didžiuoju planetos vadybininku. Net jei mums pavyktų išspręsti visas mūsų ekonomines, politines ir socialines problemas, žmogaus baimės dėl mirties sukeltų tai, ką Friedrichas Nietzsche vadino didžiaisiais dvasios karais. Artimiausioje ateityje, o jau neabejotinai ir dabar, didžiulė nelygybė tarp turtingųjų ir vargšų, galingųjų ir silpnųjų, autoritariniai diktatoriai, ekologiniai pavojai, keliantys grėsmę pačiai gyvybės egzistencijai žemėje, pavers ir jau verčia mūsų pasaulį kovos lauku, kai susvyruoja patys Žemės pamatai. Todėl be rūpesčio ir siekio ką nors pakeisti ateitis yra neįmanoma. Dievas čia yra ne vadybininkas, o tas, kuris suteikia prasmę mūsų veikimui ir moko mylėti.

Greitis, modernumas ir draugystė

Mūsų visuomenėje yra didelė paskata mąstyti apie save, o individualizmas tampa aukščiausia vertybe. Tai vienintelė formulė, kuri nenusileidžia net didžiųjų pokyčių, kuriuos išgyvename, akivaizdoje – virtualioji visuomenė, didmiesčių šėlsmas, optimizmo ir vilties pabaiga. Krikščioniškoji draugystė gali tik atsiriboti nuo greito tempo, individualistinės visuomenės. Ji reiškia sustojimą šalia kito – tam, kad būčiau su kitu, aš negaliu pro jį prabėgti, bet turiu sustoti. Draugystė mums yra esminis matmuo. Senajame Testamente būti be draugo prilygsta būti atskirai nuo Dievo.

Liberalios visuomenės žmogus retai turi draugų: jis turi giminaičių, pažįstamų, partnerių, kuriais naudojasi savo labui. Senajame Testamente, ypač Siracido ir Patarlių knygose, randame panašią draugystės sampratą: draugas yra atrama, gynyba, tačiau netrukus viską nulemia būtent dvasinė draugystės samprata. Horizontalią, utilitarinę liniją kerta vertikali linija, reiškianti transcendenciją. Pagalba draugui yra auka Viešpačiui (Si 14, 11), „brolis, kurį brolis guodžia, tvirtas kaip sutvirtintas miestas“ (Pr 18, 19). Dovydo ir Jonatano draugystė pakyla aukščiau visų utilitarinių sąvokų: „Jonatano siela buvo prisirišusi prie Dovydo sielos, ir Jonatanas mylėjo jį kaip savo sielą“ (1 Sam 18, 1). Jų draugystės istorijoje atsiranda tragiškas elementas, kuris yra kryžiaus numatymas. Jėzuje įgyvendinama visų žmonių vienybė. Ši vienybė reiškiasi įvairiais sąmoningumo ir intensyvumo laipsniais ir pasiekia kulminaciją Kristaus asmeninėje draugystėje, ypač su Morta, Marija ir Lozoriumi.

Taigi malda man visada kažkas labai artima. Tam tikra prasme pati mano egzistencija yra malda, nes būtent Dieve ir per Jį aš egzistuoju.

Reikšminga, kad vienintelis suaugęs žmogus, kurį Jis išgelbėjo nuo mirties, buvo vienas iš Jo asmeninių draugų – Lozorius. Ant savo kančios slenksčio jis vadino savo apaštalus draugais. „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Taigi draugystė pasirodo kaip privilegijuota krikščioniškosios bendrystės išraiška. Asmeninį, o ne vien bendruomeninį Kristaus draugystės pobūdį pabrėžia ir tai, kad Jis siunčia apaštalus liudyti po du.

Būtent šiame Evangelijos kontekste Bažnyčios tėvai perėmė ir išplėtojo gražias Aristotelio draugystės analizes (ypač „Nikomacho etikoje“). Greta agapės, meilės, duodamos iš aukščiau ir turinčios visuotinį pobūdį, jie pabrėžė asmeninės draugystės, philia, būtinybę. Čia jie vartoja veiksmažodį, graikišką stergein, reiškiantį ramų ir pastovų jausmą, kupiną ramybės. Stergein ir agapan kartu parodo, kad draugystė yra bendra tarnystė, kad ji žmogų priskiria ir jo unikalumui, ir visai bendruomenei, ir galiausiai Kristuje visai žmonijai.

Šventajam Grigaliui Nazianziečiui draugystė reiškia pakęsti vienam kitą, atleisti vienas kitam ir visų pirma iškęsti vienas kito sunkumus. Pagal jo apibrėžimą draugystė yra dalijimasis. Grigalius parodo, kad pagal apibrėžimą draugystė „kyla iš Trejybės, nes būtent Trejybė perduoda vienybę ir ramybę“. Šventasis Paulius ragino krikščionis nešti vieni kitų naštas (Gal 6, 2). Dykumos tėvų pasakojimai rodo, kad draugystė ignoruoja „mano ir tavo“. Du vienuoliai buvo draugai. Vienas jų sakė kitam: „Reikėtų pamėginti suprasti, kodėl dauguma žmonių kovoja dėl tų pačių dalykų. Aš paimu šią plytą, padedu ją tarp mūsų ir sakau: ji mano. Bet tu turi maištauti ir taip pat ryžtingai sakyti: „Ne, ji mano! Iš pradžių jie taip ir pradėjo, bet netrukus vienas kitam pasakė: „Jei nori, imk ją. Ji tavo!“

Maldos galia

Įdomu stebėti, kaip lengvai daugelis iš mūsų atima iš savęs būtiniausius gyvenimo dalykus. Tai ne maisto, ne daiktų, bet maldos, kuri padeda mums vėl atrasti save, atsitraukti nuo užsisklendimo ir priartinti prie gyvenimo bei santykio su kitais, klausimas. Juk būtent malda yra energijos šaltinis, kuris niekada neišsenka. Malda (bet ne bet kokia, prie to dar grįšiu) atveria žmogų Dievui, taigi atveria istoriją Dievui. Kartu ji leidžia mums būti visiškai savimi, nes savo būties gelmėse esame santykyje su Dievu, kurio atvaizdas esame.

Taigi malda ne kyla iš mūsų, bet yra mums duota. Šventoji Dvasia, sako šventasis Paulius, meldžiasi mūsų širdyse, šnabždėdama: „Abba, Tėve“ (Gal 4, 6; Rom 8, 15). Tiesa, „mes nežinome, ko prašyti, kad galėtume tinkamai melstis“, tačiau Dvasia „ateina į pagalbą mūsų silpnumui“ (Rom 8, 26).

Taigi malda man visada kažkas labai artima. Tam tikra prasme pati mano egzistencija yra malda, nes būtent Dieve ir per Jį aš egzistuoju. Kaip svarbu suprasti, kad krizės akimirkos, paroksizmai ar intensyvi tyla gali duoti pradžią maldai.

Bažnyčios maldos tvarka, Vakarinė ir Rytinė malda, sekmadienio Eucharistija, net jei jos išgyvenamos tam tikroje sausroje, padeda išlaisvinti mūsų širdis nuo išsiblaškymų ir rūpesčių uždangos, atribojančios mus nuo brangaus lobio. Šventojo Rašto meditacija gali atverti mus Dvasios dvelksmui (tereikia atsispirti pagundai užsisklęsti savyje, savotiškam vaikiškam užsispyrimui…). Bendra malda, palaikoma giesmės, jei ji nepasiduoda perdėtam ritualizmui ar estetizmui, taip pat yra svarbus kelias į priekį, kelias į maldos kasdienybę. Juk visi esame kviečiami tapti tuo, kas giliai širdyje esame, maldininkais pačiu savo gyvenimu.

Nesvarbu, kur meldžiamės, ar prabangioje bažnyčioje, ar lūšnelėje, ar tiesiog savo vienatvėje. Tikrąją Bažnyčią sudaro besimeldžiantys vyrai ir moterys. 

Reikia pripažinti, kad šiuolaikinėje kultūroje sunku melstis. Tačiau galime kas vakarą leisti sau kelias minutes tylos, uždarę duris ir išjungę telefono ekraną. Turime atpalaiduoti savo santykį su laiku, retkarčiais skirti laiko nustebti, palaiminti savo buvimą čia ir dabar. Mums reikia pabusti egzistencijos (būtybių, daiktų, mūsų pačių) ir paties gyvenimo stebuklui, nes būtent tai yra Dievo šviesa, priminimas, kad Jis atsiskleidžia slėpdamasis tyloje, kad Jis yra paslaptingas ir mylintis. Švęsdami gyvybę, gyvybės šaltinį, tampame gyvi ir pajėgūs nešti gyvybę kitiems.

Maldoje nėra paprastų vyrų ir moterų. Kai gyvenimo tėkmė staiga pagreitėja tarsi upė, kertanti slenksčius ir krioklius, kiekvienas žmogus geba melstis šauksmu: jis gali rasti žodžių, kurie pribloškia pačiu savo paprastumu. Žmogus maldoje gali būti nelaimingas, žmogus maldoje gali būti sutrikęs. Gyvenimui kartais mane bombarduojant, slėpdamasis širdies rūsyje, imu šauktis gerumo, maldauti gerumo dovanos sau ir visiems kitiems…

Žinoma, geriausia maldoje yra tiesiog iškalbėti savo dėkingumą, savo nuostabą dėl tos bedugnės, kurią apreiškė šis mums skirtas Dievas, įsikūnijęs, nukryžiuotas, prisikėlęs ir atveriantis mums prisikėlimo kelius. Tačiau taip pat galime prašyti visko. Paprasti vyrai ir moterys moka švęsti ir kartu prašyti.

Visgi sukilimas taip pat gali būti malda, kuri, mums taip dažnai ją pradedant nuo klaidingo Dievo įvaizdžio, iš tikrųjų maskuojančio Jo nebuvimą, kviečia į slaptą buvimą, suteikiantį mums drąsos atsisakyti klaidingų Dievo įvaizdžių ir kovoti, ieškoti tikrojo Dievo, kuris yra mūsų stiprybė. Nesvarbu, kur meldžiamės, ar prabangioje bažnyčioje, ar lūšnelėje, ar tiesiog savo vienatvėje. Tikrąją Bažnyčią sudaro besimeldžiantys vyrai ir moterys. Jei istorija leis – o ji visada leidžia, kad ir kaip mažai, nes visgi malda ją keičia – šie vyrai ir moterys taps gėrio ir grožio kūrėjais.