Kai šiandien klausomės Dievo žodžio skaitinių, Evangelijos, kuri prabyla į mus, galima atrasti įdomių dalykų. Matome, kad Jėzaus Prisikėlimo įvykis, kad ir koks džiaugsmingas būtų, vis dar kelia apaštalams nerimą, nes žmogaus širdis dar negali patikėti tuo, kad Viešpats iš tikrųjų prisikėlė ir Jis yra gyvas.

www.thedivinemercy.org

Evangelijoje skaitome, kad, durims esant uždarytoms, Jėzus ateina ir sako: „Ramybė jums.“ Vėlgi tai sukelia papildomo nerimo, nes apaštalai matė prikaltą ant kryžiaus ir mirštantį savo mokytoją, ir štai tas mokytojas dabar ateina, durims esant uždarytoms, bei sako: „Ramybė jums.“

Kai galvojame apie šitą įvykį, mes matome, kad Prisikėlimo džiaugsmas, kurį išgyvena pirmoji krikščionių bendruomenė – apaštalai ir tikintieji – yra džiaugsmas su nerimu, nes nėra iki galo aišku, kas darosi, ką tai reiškia. Taip, jie girdi liudijimus – Marijos Magdalietės liudijimą, kitų moterų, kurios buvo atėjusios prie tuščio kapo, bet nepamatė Viešpaties Jėzaus, išeinančio iš to kapo, kaip įvyko pats Prisikėlimas. Jo grįžimas į gyvenimą ir gyvenimo pažadas mums lieka iš dalies paslaptimi, bet iš kitos pusės – Dievo galybės ženklu.

Evangelija mums pasakoja, kad, kai Jėzus pirmą kartą ateina, vieno iš dvylikos apaštalų – Tomo – nėra kartu. Ir kai apaštalai sako Tomui: „Mes matėme prisikėlusį mokytoją“, Tomas stoja ir sako: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“

Šiandien, kai švenčiame antrąjį Velykų sekmadienį, kuris yra Dievo Gailestingumo sekmadienis, turime atkreipti dėmesį į apaštalą Tomą, nes jo laikysena yra pagrindinis raktas, kuris arba atrakina mums Evangeliją, atrakina mums santykį su Dievu, arba mes liekame už borto. Pirma didžiausia klaida, kurią Tomas daro – jis sako: „Aš nepatikėsiu, kol nebus įvykdytos mano sąlygos arba mano reikalavimai.“

Kelti Dievui reikalavimus dėl tikėjimo yra mažų mažiausiai neišmintinga. Tomas tarsi apriboja Viešpaties veikimo galimybes, nusakydamas, kas jam yra reikalinga, kad jis patikėtų. Tai yra kad iš vienos pusės tu atsisakai Dievo dovanos, kuri gali būti tau suteikta, iš kitos pusės – tu įpareigoji save patikėti, gavęs tam tikrus faktinius įrodymus. Ir nemažai žmonių šiandien susiduria su panašiu iššūkiu – „Aš noriu, kad Dievas įrodytų savo buvimą.“ Dažnai būna, kad aš noriu, jog Dievas įrodytų savo buvimą padarydamas, kaip aš noriu, vykdydamas mano prašymą, išgirsdamas mano maldą, suteikdamas tą dalyką, kurio prašau.

Evangelija šiandien sako, kad Kristus ateina antrą kartą, kai Tomas yra kartu su apaštalais, parodo savo rankas, parodo savo šoną ir sako: „Tomai, štai aš, įdėk savo pirštus į mano žaizdas, patikrink jas.“ Kai Tomas pamato Viešpatį, jau nebėra reikalo tikrinti žaizdų, jau nebėra reikalo kaišioti pirštų į žaizdas. Tomas sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Tie jo žodžiai yra tikėjimo išpažinimas, kurį Tomas taip spontaniškai pasako, pamatęs prisikėlusį Kristų, stovintį priešais jį.

Senesnioji karta net ir mūsų dienomis dalyvaudama šventosiose Mišiose, kai kunigas iškelia konsekruotą ostiją ir sako: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“, lenkiasi ir sako: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Kiti žmonės per konsekraciją, kai kunigas taria Jėzaus žodžius, kuriuos Viešpats sakė Paskutinės vakarienės metu, tyliai sako: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“

Mes išpažįstame, kad Kristus yra su mumis, ir žmogiškai kartais labai norime, jog Jis įžengtų pro bažnyčios duris, kad prie altoriaus kunigo vietoje atsistotų pats Jėzus Kristus, apie kurį mes skaitome ir girdime. Bet Viešpats yra su mumis ir pasilieka sakramentuose. Pirmiausias ir svarbiausias sakramentas yra Eucharistija – šventosios Mišios.

Todėl, kai šiandien kalbame apie tikėjimo abejones, apie iššūkius, su kuriais susiduriame, pirmas dalykas, kurį turime prisiminti – kad šventosios Mišios yra viso krikščioniško gyvenimo centras ir viršūnė. Ir jeigu nedalyvaujame šventosiose Mišiose, susitikime su Viešpačiu, mes esame sutrikę, tada Dievas negirdi mūsų prašymų. Bet kai leidžiame, kad Jis veiktų mūsų širdyje, kai leidžiame, kad Viešpaties malonė pripildytų mūsų širdis, mūsų prašymai pasidaro kitokie, mūsų žvilgsnis pradeda matyti šiek tiek Dievo žvilgsniu – mūsų pageidavimai arba gyvenimo prioritetai pradeda artėti prie to, ką skelbia Jėzus Kristus Evangelijoje.

Todėl šiandien, kai Viešpats įžengia pas apaštalus ir sako: „Ramybė jums“ – turime suprasti, kad ramybė nėra duotybė. Ramybė yra atsakas į kažką, kas yra Dievo duodama. Kvietimas mums šiandien iš Evangelijos, iš skaitinių – jeigu mes tikime Dievą, turime klausytis Jo žodžio, jį priimti ne tik ideologiškai, ne tik teigdami.

Priimkime Viešpatį ir Jo žodį, kuris veda mus išganymo keliu, kad Jis būtų mūsų gyvenimo vadovas, nes jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Amen.

Kun. Valdemaras Lisovskis tarnauja užsienio lietuvių katalikų sielovadoje JAV, Bruklino vyskupijoje, Niujorke.

2024 m. gegužės 12 d. vyks referendumas dėl pilietybės išsaugojimo, oficialiai vadinamas Privalomuoju referendumu dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12-ojo straipsnio pakeitimo. Atsižvelgdamas į šio klausimo svarbą užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams ir neagituodamas balsuoti „už“ ar „prieš“, iki pat referendumo savaitės interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ sekmadieniais publikuos užsienyje dirbančių sielovadininkų parengtas ir nuotoliu įrašytas „Sekmadienio meditacijas“ – kunigų komentarus apie to sekmadienio liturgijos Šventojo Rašto skaitinius.

Bernardinai.lt