Bizantijos imperatorius Justinianas I 542 metais šią šventę įvedė visoje imperijoje kaip padėką už pasibaigusį Konstantinopolio marą. Ši šventė Rytų Bažnyčioje imta vadinti Hypapante tou Kyriou (Viešpaties susitikimu su Simeonu). Armėnų krikščionys ją vadino Dievo Sūnaus Įžengimu į Šventyklą, o koptai – Kristaus paaukojimu.

Hansas Holbeinas vyresnysis, „Kūdikio Kristaus pristatymas šventykloje“. Wikipedia.org nuotrauka

Romos Bažnyčia šventę perėmė VII a. pavadindama ją Purificatione Beatae Mariae Virginis (Mergelės Marijos apsivalymu). Žvakių šventinimo apeiga paplito nuo XI a.

Po II Vatikano liturginės reformos šventė vadinama Kristaus paaukojimo vardu. 1997-aisiais popiežius Jonas Paulius II Grabnyčias paskelbė pašvęstojo gyvenimo narių diena, taip dėkojant už vienuolių – vyrų bei moterų – tarnystę Bažnyčioje.

Ši šventė turi daug simbolikos ir prasmės. Net skirtingi jos pavadinimai nurodo, kad ši šventė apima daugybę slėpinių.

Išpirkimas – Išėjimo knygoje Viešpats nurodo, kad visi pirmagimiai (tiek gyvulio, tiek žmogaus) priklauso Jam, todėl juos reikia išpirkti, taip prisimenant, kad, kai mirė visi Egipto pirmagimiai, izraelitų vaikai ir gyvuliai buvo apsaugoti. Pirmagimių išpirkimo auka buvo penki šekeliai (apie 55 gramai sidabro), kuriuos tėvas turėdavo paaukoti levitų giminės kunigams, nes jis paaukodavo savo gyvenimą vien Dievui vietoj pirmagimio. Pagal pirminį Dievo troškimą visi pirmagimiai turėjo tapti kunigais, tačiau kai išrinktoji tauta suteršė save dykumoje garbindama Aukso veršį, ši privilegija atiteko vien Levio giminės vyrams.

Šventasis Juozapas, kuris yra laikomas Jėzaus tėvu žmonių akyse, ištikimai įvykdo Įstatyme jam numatytas priedermes. Aštuntą dieną jis apipjausto vaikelį ir suteikia jam Jėzaus vardą, o šiandien atlieka išpirkimo apeigą. Jeruzalės šventykloje jau regimas kryžiaus šešėlis. Nuo Ziono kalno Kristaus kelias ves iki Golgotos kalno, kur Jis, kaip Amžinasis ir Vyriausiasis Kunigas, pats save paaukos Tėvui kaip išpirką už daugelį ir taps Naująja Šventykla, kur Dievas garbinamas dvasia ir tiesa.

Apsivalymas – pagal Įstatymo nuostatus, moteris, pagimdžiusi berniuką, buvo laikoma 40 dienų rituališkai nešvari, o paskui už apsivalymą turėdavo paaukoti ėriuką arba du balandžiukus. Mergelei Motinai nereikėjo apsivalyti, nes Ji buvo nesutepta, tačiau kaip ištikimoji Tėvo dukra Ji pakluso Įstatymui. Simeono pranašystė Marijai atskleidžia, kad Jos Sūnaus misija bus nesuprasta ir Jis taps Prieštaravimo Ženklu. Simeono žadamas kalavijas, kuris perskros Marijos sielą, jau dabar sužeidžia Jos Nekaltąją Širdį. Kaip niekas kitas Marija išgyvens Sūnaus atmetimą, kuris prasidėjo jau tada, kai Jis nerado vietos, kur gimti, ir pasibaigė nukryžiavimu. Šiandien Marijos Širdis jau nujaučia Kryžiaus kančią, tačiau lieka ištikima Apreiškimo dieną ištartam Tebūnie.

Susitikimas – nuo šventojo Benedikto laikų Bažnyčioje įsigalėjo paprotys Valandų liturgiją užbaigti teisiojo Simeono giesme (Nunc dimitis). Simeonas kartu su pranaše Ona įkūnija tą Izraelio likutį – teisiuosius, kurie liko ištikimi Sandoros Dievui ir laukė Jo aplankymo meto. Tai jų širdys yra tyros ir įstengia šiame kūdikėlyje atpažinti Mesiją.

Neapribokime šios kilnios šventės vien tik žvakių pašventinimo apeigomis. Tegul Kristaus šviesa, kurią simbolizuoja Grabnyčių žvakė, nušviečia mūsų širdžių šventoves. Prašykime Mergelės Marijos, kad Ji padėtų mums susitikti su Kristumi. Tegul šios Gerosios Motinos vedami gyvenimo keliu būtume nušviesti tikėjimo Kristumi šviesos ir galiausiai išvystume Jo švytintį Veidą amžinybėje.