Neretai šis pasiruošimo laikotarpis nemenkai tampo tėvams nervus, o jaunuoliams yra tikras disciplinos ir kantrybės išbandymas. Alytaus šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. RYTIS BALTRUŠAITIS pasakoja, kaip atrodo pasiruošimas Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams, ir suteikia kelis patarimus tėvams, kad žilų plaukų pavasario pabaigoje būtų kuo mažiau.

Kunige, sakykite, kaip nustatomas laikas, kada reikėtų pradėti ruoštis sakramentams?

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad ruošimasis sakramentams nėra atskiro kunigo ar katecheto kūryba ir dalykų interpretacija. Lietuvos vyskupų konferencija 2015 metais išleido dokumentą – Vaikų ir jaunuolių ruošimo Atgailos, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams gaires („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2015), kuriomis privalo vadovautis visos parapijos, rektoratai bei vienuolinės bendruomenės, ruošdamos vaikus ir jaunuolius minėtiems sakramentams. Ir atsakant į klausimą minimame dokumente parašyta: „Sakramentams besirengiančiųjų katechezės užsiėmimai turėtų prasidėti ne vėliau nei rugsėjo paskutinį sekmadienį“ (Nr. 7.6).

Kaip vyksta pasiruošimas šiems sakramentams?

Pasirengimas sakramentams vyksta taip: kartą per savaitę vyksta vienos valandos katechezė ir dalyvaujama sekmadienio šventosiose Mišiose. Pasirengimas trunka visus mokslo metus, tiesa, katechezės užbaigiamos balandžio pabaigoje ar gegužės pačioje pradžioje. „Alfa“ kursas vyksta suaugusiesiems ir katechizuojamųjų tėvams, jei jie renkasi šį kursą.

Pixabay.com nuotrauka

Kiti klausime paminėti dalykai yra katecheto kūrybingumas. Jei jis mato poreikį, tuomet su vaikais ir jaunimu keliauja į pasirinktas vietas. Suaugusieji dalyvauja „Alfa“ savaitgalyje, kuris vyksta Liškiavoje.

Kunige, o ar vaikai, kurie ateina ruoštis Pirmajai Komunijai, supranta, kad tai yra Kristaus Kūnas, o ne šiaip vaflis, kurį jie valgo per pusryčius?

Sprendžiant iš to, kaip vaikai priima Jėzų Eucharistijoje Pirmosios Komunijos dieną, drįstu sakyti „taip“, jie supranta, kad čia kitoks valgis nei įprastas kasdienis. Katechezių pradžioje, suprantama, būna visaip, tačiau aštuonių mėnesių katechezės kelias ir yra skirtas pasirengti tam, kad Komunijoje vaikas susitiktų Jėzų.

Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria vaikai, o galbūt ir tėvai, ruošdamiesi Eucharistijos sakramentui?

Labiausiai su kantrybės trūkumu. Gyvename laiku, kai norime, kad viskas įvyktų kuo greičiau ir kuo paprasčiau, kad nereikėtų dėti pastangų. Norėtųsi, kad tai būtų panašu į prekių įsigijimą internetu – pora spragtelėjimų klavišais, ir prekė jau keliauja pas tave. Čia taip nėra. Katechezė – palaimingas, tačiau drauge nemažai atidaus ir kruopštaus darbo reikalaujantis kelias. Ar mes tikrą ir tvirtą draugystę su kitu žmogumi sukuriame staiga? Ne. Tikra draugystė, kad ją tokia pavadintume, nueina ilgą kelią.

Jūsų nuomone, daugiau yra žmonių, kurie savo noru pradeda ruoštis Sutvirtinimo sakramentui ar verčiami senelių, tėvų?

Paaugliai ir jaunuoliai daugeliu atvejų yra paraginami savo tėvų ar globėjų, nes patys ne visai supranta sakramento prasmę ir reikšmę, tačiau nemažai jaunuolių patys nori ir sąmoningai renkasi pasirengimą Sutvirtinimui. Procentais negalėčiau pasakyti, tačiau paragintų lankyti katechezę yra didesnė dalis.

Daugeliui pagrindinė priežastis, dėl kurios jie pradeda ruoštis Sutvirtinimo sakramentui, tai rengimasis priimti Santuokos sakramentą. Ar tai tik viena malonė, kurią suteikia šis sakramentas?

Tikrai ne. Pirmiausia Sutvirtinimo sakramentas yra pilnutinio įkrikščionijimo ženklas. Šį sakramentą priėmęs asmuo priklauso Katalikų Bažnyčiai, pašauktas gyventi savo tikėjimu ir, negana to, siunčiamas tikėjimą liudyti ir skelbti. Ir, žinoma, ateityje visus įkrikščionijimo sakramentus priėmęs žmogus galės būti Krikšto tėvu ar motina, Sutvirtinimo globėju, tai bus reikalinga renkantis vienuolišką gyvenimą ar kunigystę ir, be abejo, priimant Santuokos sakramentą bažnyčioje.

O ar pastebėjote kokių nors tendencijų per pastaruosius metus? Ar šiems sakramentams ateina ruoštis daugiau, ar mažiau žmonių?

Ryškių tendencingų pokyčių nematau. Dauguma ruošiasi tiek Pirmajai Komunijai, tiek Sutvirtinimo sakramentui. Taip, yra pavienių atvejų, kai žmonės sakramentams nesiruošia, nes galbūt priklauso kitai krikščioniškai denominacijai, save traktuoja kaip netikinčius, kartais tėvai sako: „Jei norės, tai suaugęs pats susitvarkys.“ Ir šiuo atveju, jei požiūris tik „susitvarkyti“ bent be mažulyčio tikėjimo grūdelio, tuomet tikrai geriau palikti laisvę vaikui ar paaugliui. Tačiau ir čia yra daug niuansų, nes dažnai toks vaikas ar paauglys jaučiasi tarsi apleistas, tarsi jis niekam nerūpi. O be tėvų sutikimo ruoštis sakramentams sudėtinga, nors minėtame dokumente yra paminėta, kad Sutvirtinimui jaunuolis apsisprendžia savarankiškai.

Kiek jaunuolių pasilieka prie Jėzaus po pasiruošimo šiems sakramentams?

Akivaizdžiai mažas procentas lieka nuolat praktikuoti tikėjimą su bendruomene, tačiau čia kunigai ir katechetai, pati Bažnyčia turi užduoti sau klausimą – kiek yra parapijų, kurios jaunuoliams siūlo ką nors daugiau nei tik sekmadienio šv. Mišias? Mūsų parapijoje yra jaunimo grupė, kuri renkasi penktadienių vakarais, jaunuoliai, vadovaujami sesės vienuolės, keliauja toliau tikėjimo kelionėje. Dalis jaunimo tokiu būdu lieka Bažnyčioje. Tad Jūsų klausime yra papildomas klausimas atsakingiems už sielovadą parapijose. Reikia atsižvelgti į tai, ar veikla skirta jaunuoliams, jiems suprantama ir įdomi, ar norime juos priimti tokius, kokie jie yra, ar norime įkalti savo tiesas ir išoperuoti autentišką mąstymą.

Pastaruoju metu Bažnyčia yra dėmesio centre, įvairūs skandalai, popiežiaus pasisakymai yra iššūkis gyvajai Kristaus Bažnyčiai. Kaip manote, ar visi šie dalykai daro didelę įtaką jaunų žmonių tikėjimui?

Bažnyčia dėmesio centre yra tikrai ne tik dėl skandalų ar neteisingai interpretuojamų popiežiaus Pranciškaus žodžių. Bažnyčia yra centre pirmiausia dėl Jėzaus Kristaus asmens, dėl ištikimybės Dievui. Tačiau žiniasklaida ir socialiniai tinklai Bažnyčią iškelia viešumon tik skandalų akivaizdoje. Pavyzdžiui, neseniai praūžė įspūdingai pakilios Pasaulinės jaunimo dienos Lisabonoje. Kiek Lietuvos spaudoje, televizijoje ir socialiniuose tinkuose buvo straipsnių bei interviu apie tai? Negaliu sakyti, kad buvo visiška tyla, tačiau… – nebuvo skandalo, o kad susirinkę du milijonai jaunuolių išgyvena ypatingą bendrystę su Dievu ir tarpusavyje, niekam neįdomu. Gaila, kad tik intrigos mus gena pirmyn.

O kalbant apie skandalų poveikį, tai nėra abejonės, kad jie veikia ir pačią Bažnyčios bendruomenę bei pavienius žmones – glumina, skaudina, verčia nerimauti, mažina pasitikėjimą, dalis tikriausiai (nors asmeniškai neteko girdėti) nusivylę palieka Bažnyčią. Tačiau šiuo atveju svarbu, kad virte virtų diskusija, noras gydytis žaizdas, siekis padėti Bažnyčiai išsaugoti nesuteptą sužadėtinės rūbą, o ne viską stebėti pasyviai, nesidomint. Jei niekas nereaguotų, nekalbėtų, nesipiktintų, tai reikštų, kad visiems visiškai tas pats, kas joje vyksta.

Tikiu, kad išbandymai padeda išsigryninti, apsivalyti, tvirtėti ir bręsti atsakingumui, jog Bažnyčia nėra tik kunigai ir vienuoliai, popiežius ir vyskupai, kad Bažnyčioje yra aiški mano kaip pakrikštytojo vieta.

O ką rekomenduotumėte daryti tiems jaunuoliams, kurie mokykloje sulaukia patyčių dėl to, kad yra tikintys žmonės?

Patyčios, patiriamos dėl tikėjimo Dievu, turi būti sprendžiamos taip pat, kaip ir visos kitos. Yra numatytos patyčių prevencijos priemonės, jas reikėtų naudoti. Tiesa, retas jaunuolis, bet, ačiū Dievui, tokių yra, kuris patirdamas patyčias drįsta ir toliau savo tikėjimą liudyti bei drąsiai apie jį kalbėti. Yra tokių jaunuolių Alytuje, Lietuvoje ir kitur. Ypač ryškus pavyzdys – palaimintasis Karolis Akutis, kurio pirmo laipsnio relikvijos yra gerbiamos ir Alytaus šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje. Jis išliko drąsus iki pat savo mirties, o ir kitus gindavo, užstodavo įvairių patyčių akivaizdoje.

Bet kokioms patyčioms turi būti nulinė tolerancija. Ir tai yra siekiamybė, neužtenka tik su tolerancijos skėčiais vieną dieną per metus po mokyklą pasivaikščioti. Tai didelis kasdienis darbas – mokyti sąmoningumo, kad šalia manęs užtenka vietos kitokiems žmonėms nei aš, kol manosios laisvės tai nežeidžia.

Ko pasigendate iš jaunų žmonių tikėjimo atžvilgiu?

Veržlumo, gyvybingumo, domėjimosi, krikščioniškų šėlionių, entuziazmo veikti, džiaugsmo, kurį tikėjimas duoda, ir drąsos dalintis tuo, ką smagaus išgyvena su Bažnyčios bendruomene. Pasigendu troškimo skaityti Šventąjį Raštą. Čia žaviuosi kitų religijų jaunais žmonėmis, kurie tiesiog studijuoja savo Šventuosius Raštus. Pavyzdžiui, žydai ir musulmonai. Taip, yra tokių sveikai angažuotų ir tarp katalikų, bet mažai.

Kokių patarimų turite tėvams, kad jiems reikėtų kuo mažiau nervintis šiuo laikotarpiu?

Leistis į pasirengimo Pirmajai Komunijai kelionę drauge su savo vaikais, nes tokios patirties daugiau nebus. Toks susitikimas su Jėzumi įvyksta vieną kartą, ir, jei tėvai ar globėjai yra drauge – šis susitikimas nėra vienkartinis, jis perauga į nuolatinę bendrystę su Jėzumi. Linkiu mažiau purkštauti, o daugiau šypsotis, melstis su vaiku ir už vaiką, giedoti ir su entuziazmu keliauti Bažnyčios keliu.

Ką galite palinkėti ar patarti jaunuoliams, kurie nusprendė pradėti ruoštis šventiems sakramentams?

Nuo „reikia“ ir „liepė“ peraugti į „noriu ir trokštu“.

Tomas Kemzūra