Beje, Mikolaikų miesto globėjas taip pat yra šventasis Mikalojus, kurio vardu miestas ir pavadintas.

Gruodžio 6-oji yra viena iš tų metų dienų, kurios ypač laukia vaikai. Pagal tradiciją būtent tada mažiausieji lenkai gauna pirmąsias kalėdines dovanas, tačiau tai ne vienintelė, o viena iš daugelio šv. Mikalojaus (nes būtent taip lenkai vadina Kalėdų Senelį) tradicijų Lenkijoje.

Šventasis Miros vyskupas

Nors šiandien šventasis Mikalojus (Lietuvoje virtęs Kalėdų Seneliu) mums daugiausia asocijuojasi su dovanomis, paliktomis raudonoje kojinėje, bate, po pagalve ar po lova, šio šventojo dienos minėjimas turi labai senas tradicijas. Gruodžio 6-ąją visoje katalikiškoje Europoje nuo viduramžių buvo pagerbiamas šventasis Mikalojus, Miros vyskupas, o iki XIX a. Lenkijoje tai net buvo nedarbo diena!

Nuo to laiko daug kas pasikeitė, tačiau Mikolaikų tradicijos Lenkijoje vis dar puoselėjamos. Svarbiausia iš jų – paprotys gruodžio 6-ąją teikti dovanas vaikams – siekia viduramžius ir yra susijusi su legendomis, pasakojančiomis apie šventojo Mikalojaus gyvenimą.

Nuo IX a. Rytų ir Vakarų krikščionybėje Mikalojus buvo garbinamas kaip šventasis ir stebukladarys. Bizantijoje IX a. archimandrito Mykolo aprašytas Mikalojaus gyvenimas liudija, kad jau tuo metu Konstantinopolyje gruodžio 6-ąją buvo švenčiama Mikalojaus šventė, kuri buvo laikoma garbingu pasiruošimu šv. Kalėdoms.

EPA nuotrauka

Jau X a. Mikalojaus dieną buvo kuriami liturginiai vaidinimai vaikams, pasakojantys šventojo istoriją, kurie vėlyvaisiais viduramžiais tapo itin populiarūs visoje Europoje. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad dovanų dalijimo paprotys iš pradžių buvo susijęs būtent su šiais vaidinimais. Kiti atkreipia dėmesį į XII a. aprašymus iš centrinės Prancūzijos, kuriuose rašoma, kad Mikalojaus dienos išvakarėse vienuolės dalijo dovanas vaikams iš neturtingų šeimų ir vakare palikdavo jas prie durų. Šiuose ryšulėliuose dažniausiai būdavo apelsinų ir riešutų.

Šventojo kultas buvo toks populiarus, kad nuo XVI a. net protestantiškuose kalendoriuose liko įrašas apie gruodžio 6-ąją minimą Mikalojų. XVII a. vokiečių protestantų raštuose buvo reiškiamas susirūpinimas dėl papročio, pagal kurį šventasis vyskupas vaikams dalijo dovanas. Kai kurie liuteronų dvasininkai tai laikė protestantų šventųjų kulto atmetimo apraiška ir siūlė, kad dovanas Kalėdų dieną atneštų tik kūdikėlis Jėzus. Tai yra seniausias bandymas perkelti paprotį dovanoti vaikams dovanas iš gruodžio 6-osios į Kūčių vakarą pėdsakas, kuris, beje, vėliau prigijo ir plačiai paplito – ypač protestantiškų tradicijų šalyse.

Vatikano II susirinkimas nurodė peržiūrėti šventųjų kultą Katalikų Bažnyčioje. Buvo sudaryta teologų ir istorikų komisija, ji pasiūlė panaikinti šventes tų asmenybių, kurių egzistavimo nebuvo galima įrodyti. Komisija taip pat suabejojo Mikalojaus istoriškumu, o tai sukėlė gyvas diskusijas, kuriose daugelis hierarchų ir tikinčiųjų stojo ginti šventojo kulto. Popiežius Paulius VI pasirinko kompromisinį sprendimą ir 1969 m. paskelbtame „Calendarium Romanum“ panaikino gruodžio 6-osios šventę, tačiau paliko galimybę garbinti šventąjį atskirose šalyse, kuriose jo kultas turi senas tradicijas.

Šios tradicijos buvo susijusios būtent su papročiu dovanoti dovanas – ypač vaikams.

Paprotys dovanoti dovanas Mikalojaus dieną kilo iš viduramžių legendų apie šventojo Mikalojaus gyvenimą, kurios labai išpopuliarėjo dėl gruodžio 6-osios nuo X a. jas atkartojančių liaudiškų spektaklių. Garsiausia iš šių legendų – pasakojimas apie tris dukteris, kurį IX a. pirmojoje pusėje Konstantinopolyje užrašė archimandritas Mykolas.

Legenda apie pašaipų kaimyną ir jo tris dukteris

Pasak šios legendos, kuri ilgainiui įgavo iš lūpų į lūpas perduodamų pasakojimų pavidalą, jaunasis Mikalojus (gerokai prieš tai, kai buvo išrinktas vyskupu) buvo labai pamaldus, dėl to iš jo nuolat šaipėsi turtingas kaimynas. Dievas nubaudė pašaipūną atimdamas iš jo visą turtą. Kai šis nebeturėjo pakankamai pinigų išlaikyti šeimą, nutarė parduoti savo tris dukteris, nes niekas nenorėjo jų vesti, negavęs tinkamo kraičio.

Mikalojus, apmąstęs Šventojo Rašto tekstus ir pasimeldęs, nusprendė išsaugoti mergaičių dorybę. Tris kartus, prisidengdamas tamsa, jis pro langą į kaimyno namą įmesdavo pinigų, skirtų kaip kraitis kiekvienai seseriai. Kai kaimynas jau buvo surengęs dvejas vestuves, nusprendė išsiaiškinti, iš kurgi atsiranda šie paslaptingi pinigai. Jis budėjo visą naktį ir apstulbo sužinojęs, kad tai būtent Mikalojus, kurį jis iki šiol niekino, trečią kartą metė pinigus pro jo namo langą. Susigėdinęs ir sujaudintas kaimynas padėkojo Mikalojui ir nusprendė visiškai pakeisti savo gyvenimą.

Vaikų globėjas

Dėl šios ar kitos priežasties viduramžių katalikiškoje Vakarų Europoje šventasis Mikalojus buvo laikomas vaikų globėju. Kai kurių miestų šaltiniuose užfiksuotas paprotys Mikalojaus dieną rinkti vaikų vyskupą, kuris simboliškai vienai dienai perimdavo valdžią. XVI a. Britų salose atsirado ritualas tą dieną iš mokyklos išleisti direktorių, o mokyklos valdymą laikinai perimdavo mokiniai.

Kai kuriuose regionuose šis paprotys išliko kelis šimtmečius, o šios tradicijos atgarsių galima rasti žinomo rašytojo, gydytojo, pedagogo ir vaikų psichologijos eksperto Januszo Korczako darbuose. Rašytojas Antrojo pasaulinio karo metais nusprendė savo gyvenimą paskirti mažiausiesiems gelbėti ir 1942 m. rugpjūtį kartu su savo auklėtiniais iš Varšuvos našlaičių namų žuvo Treblinkos naikinimo stovykloje. Našlaičiais Januszas nepaprastai rūpinosi, jis buvo tarsi gerasis šventasis Mikalojus, Kalėdų Senelis; deja, stebuklas neįvyko, jie visi žuvo dujų kameroje. Savo gerai žinomoje knygoje „Karalius Motiejukas Pirmasis“ J. Korczakas, be kita ko, rašė ir apie vaikų parlamentą bei dovanas, kurių taip laukia mažieji.

Kojinės ir batai prie židinio

Šventojo Mikalojaus dienos papročiai yra panašūs į dabartinius, nuo XV a. užfiksuotus lenkų, čekų, austrų, olandų, belgų ir vokiečių šaltiniuose. Juose Mikalojus atliko dovanas savo vardadienio išvakarėse atnešančio geradario vaidmenį. Mikalojui įprasti atributai buvo pilka barzda, pastoralė, mitra ir ilgas raudonas vyskupo apsiaustas. Gruodžio 5–6 d. naktį gerai besielgiantiems vaikams jis dalijo vaisius, riešutus, pyragaičius ar saldainius. Nepaklusniuosius mušdavo pastorale. Kai jis nepasirodydavo asmeniškai, vaikai įvairiais būdais stengdavosi perteikti, kad laukia dovanų. Nyderlanduose yra užfiksuota atvejų, kai prie židinio būdavo išdėliojami batai. Čekijoje vaikai kabindavo kojines ant langų rėmų, o Austrijoje batus dėdavo ant palangės.

Tik XX a. pradžioje Mikalojus, kurio vardas šiandien Lenkijoje yra ir Mikalojaus dienos bei Kalėdų tradicijų dalis, pasakojimuose įgavo beveik pasakišką figūrą, dalijančią dovanas, skraidančią su elniais ir gyvenančią Šiaurės ašigalyje. Šiandien Mikalojus – ar verčiau Santa Clausas – tai visų pirma neatsiejamas masinės kultūros herojus. Popkultūra ir žiniasklaida sukūrė Kalėdų Senelio įvaizdį iš kokakolos reklamų ir daugybės filmų vaikams.

Nepaisant to, o galbūt būtent dėl to gruodžio 6-ąją tikrai verta prisiminti ir senąją legendą bei pamaldų Katalikų Bažnyčios vyskupą…

Dovana ar rykštė

Geriausiai žinoma Mikolaikų tradicija Lenkijoje neabejotinai yra dovanų įteikimas patiems mažiausiems. Dovaną gali atnešti asmuo, persirengęs Mikalojumi, kaip tai daroma, pavyzdžiui, puoselėjant Mikolaikų tradicijas vaikų darželiuose ar mokyklose, nors – atsižvelgiant į legendą – geriau reikėtų palikti ją slapčia naktį, kaip kadaise darydavo tikrasis Mikalojus. Tam naudojama skirtinga atributika ir metodai, priklausomai nuo regiono ir nuo to, kaip Mikolaikų tradicija puoselėjama šeimoje.

Kai kuriuose namuose dovanos įdedamos į didelę kojinę, pakabintą prie lovos ar židinio, arba prie lovos stovinčius batus, kad vaikas juos rastų pabudęs. Jei dovana didesnė, daugelyje lenkų namų ji paliekama po lova. Nors daugelis vis dėlto mano, kad dovana turi būti gana kukli ir simbolinė – ir šiuo atveju tai veikiau savotiška preliudija į kalėdines dovanas. Nepriklausomai nuo to, kaip Mikalojus įteiks dovaną – mažųjų džiaugsmas ryte ją radus tikrai bus didžiulis! Taip pat svarbu nepamiršti, kad pagal tradiciją neklaužados vaikai ryte vietoj dovanos kojinėje, bate ar po pagalve gali rasti rykštę. Tai šv. Mikalojaus ženklas, kad iki Kalėdų šie vaikai dar turi laiko pasitaisyti.

Mikalojaus diena mokyklose ir įmonėse

Mikalojaus dienos tradicijos, panašios į Lenkijos, puoselėjamos ir kai kur Vokietijoje, taip pat Austrijoje, Belgijoje ar Nyderlanduose. Jau prieš kelis šimtus metų ten vaikai prie židinio ar ant palangės sudėdavo savo batus. O Čekijoje ant langų rėmų kabindavo kojines.

Šiuo metu Mikolaikos dažnai švenčiamos ir Lenkijos mokyklose bei vaikų darželiuose. Likus kelioms savaitėms iki šventės, vaikai ant lapelių užrašo savo vardus, kurie vėliau burtais ištraukiami. Ištrauktam asmeniui nuperkama dovana.

Dažniausiai iš anksto yra nustatyta didžiausia galima išleisti pinigų suma arba nurodymas, kad dovana būtų rankų darbo arba jos pavadinimas prasidėtų tam tikra raide. Svarbi žaidimo taisyklė yra ta, kad niekas nesužinotų, kieno dovaną gavo. Įdomu tai, kad panašius Mikolaikų burtus dažnai praktikuoja ir suaugusieji įmonių kalėdiniuose vakarėliuose arba su draugais. Kaip matote, Mikolaikų tradicijomis Lenkijoje džiaugiasi ne tik vaikai!

Taigi, nepaisant mus supančios masinės kultūros, kuri formuoja Kalėdų ir viso šventinio laikotarpio suvokimą, šv. Mikalojaus tradicijos vis dar gyvos Lenkijos visuomenėje, o vaikai gruodžio 5-ąją vis dar eina miegoti tikėdamiesi ryte rasti dovaną.