Netrukus susėsim prie Kūčių stalo, laušim Kalėdaitį. Tik ar nepamiršim pažvelgt į dangų, ar nepamiršim, kad žvaigždė yra pasirengusi mums  rodyti kelią iki pačios gelmės ir prasmės?

Šiandieną labai svarbu mokytis to žvilgsnio į dangų. Būtent jį juk mums kėsinasi užgožti tikrai antraeiliai ir nesvarbūs dalykai. Vilties Mokytoja Adelė Dirsytė to žvilgsnio į dangų mokė kartu kalinčiąsias, juo dalijosi su savo giminaičiais ir pažįstamais.

Atsiverskim Adelės Dirsytės laiškus, publikuotus Mindaugo Bloznelio sudarytoje knygoje „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ (Vilnius, Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2003) ir pažvelkime į šios Dievo tarnaitės labai konkrečiai išgyventą adventą bei Kalėdas.

Adelė Dirsytė

Politiniams kaliniams buvo sunku susirinkti paminėti Kalėdas ir Kūčias, lageriuose apsauga be galo griežta ir už kiekvieną veiksmą galėjai būti nubaustas karceriu ar dar blogiau. Bet, nepaisydami to, kaliniai slapta būrėsi šioms šventėms, dažniausiai po darbų ar anksti ryte prieš darbus. Laikotarpis nuo 1941 metų iki Stalino mirties 1953 metais buvo ypač sunkus, todėl šventimas buvo organizuojamas labai slapta ir labai simboliškai.

Apie kuklius simbolius, kuriuos šiandien užgožia, deja, importuoti papročiai, ir jų prasmę Adelė Dirsytė kalba ne viename savo laiškų, skirtų giminaičiams ir kartu su ja ištremtosioms. Pirmiausia ji, nepaisydama atstumo ir sudėtingų sąlygų, nepamiršta savo artimųjų ir draugų. Sveikina juos (Laiškas Stasiui Ivanauskui, Šaltoji tundra, 1947.XII.17). Kitame laiške trumpai aprašo Kūčių vakarienę:

Kūčios mūsų ir kalnų lietuvaičių atšvęstos būriais. Labai įspūdingai. Pas mus iš tų gaunamų valgių toks jaukus, gražus buvo stalas, nors valgio tik po 2–3 šaukštus teko kiekvienai. Sumuštinių gavom kiekviena po keturis. Šližikai iš duonos džiovintos, kisielius iš giros, nudažytas streptocidu. Košė su aguonom, saldi, mėnuliukais papuošta, tortas. Eglutė tik baltai puošta, aš iš sidabriuko išplėšiau žvaigždutę, trys žvakutės, stalas irgi žvakutėm apšviestas. Viršininkai dalyvavo, valgė su mumis šv. plotkelę, traukė Kalėdų senelio atneštus magiškus lapelius, buvo juoko… Kalnietės irgi džiaugėsi švenčių jaukumu. Mūsiškėms ukrainietėms nepavyko suruošti Kūčių, jos daug dėmesio skyrė valgiui, bet… jokio įspūdžio, nusivylimas, kalbos, nepasitenkinimas (Laiškas Stasiui Ivanauskui, Šaltoji tundra, 1949.I.27).

Kokie svarbūs maži dalykai. Nedaug valgio. Net ir tas gautas iš kuklaus kalinių davinio, siuntinių iš artimųjų. Jaučiama, kad kalinės liudija krikščionišką dvasią. Nors tai yra pavojinga, jos švenčia Kūčias kartu su viršininkais. Žinoma, nelegaliai. Plotkelė galbūt gauta su siuntiniais. Kiek daug reikėjo heroizmo ir pastangų, kad ji vienaip ar kitaip pasiektų tą kuklų Kūčių stalą…

Atrodo, valgyti Kūčias kartu su tais, kurie turėjo prižiūrėti kalines – be galo drąsus gestas. Elena Pavalkienė, kurį laiką kartu kalėjusi su Dirsyte, liudija, kad Vorkutoje prižiūrėtojai gerbė lietuves, buvo gana žmogiški. Ji prisiminė, kaip pirmaisiais kalinimo metais vienas viršininkų, sužinojęs, kad lietuvaitės kalinės šventė Kūčias, kalinių nebarė, tik klausė, kodėl jam nebuvo pasakyta. Matyt, ne visoms taip sekėsi. Adelė kalba apie ukrainietes. Pasak jos, joms nepavyko Kūčios, nes daug dėmesio skirta tik valgiui.

Dar viename laiške Adelė tarsi protina savo kalėjimo draugę Ziną Viščiūtę, primindama, jog sielos primato negalima iškeisti už dubenį sriubos. Pasak jos, kokia prasmė, jei nušvis žiburiai, atsiras draugų, bet gyvenimas jau bus išnaudotas. Būtent jį reikia statyti ne ant bet kokio, bet tvirto pamato. Čia šiam tikslui pasiekti reikia nuolatinių pastangų. Reikia gręžtis į vertybes, kurios spindi, pasak Adelės, auksu, perlais, rūtomis ir gintarais (Laiškas Zinaidai Viščiūtei, Magadanas, 1950.XII.24).

Dar viename laiške Stasiui Ivanauskui (1953.I.I.) Adelė džiaugiasi Viešpaties gailestingumu ir gerumu, nors pati ir būdama už lagerio spygliuotų vielų. Jai labai svarbu bent laiškais būti kartu su artimaisiais. Kartu čia prasitaria ir apie nuovargį: suorganizuoti šventę reikėjo pastangų: pamaldos, šventinė programa, o poilsio dienų mažai, nes naujasis viršininkas griežtas. Matyti, kad čia jau vyrauja visai kitoks požiūris, nei anksčiau…

www.pinterest.com

Adelei  Advento žvaigždė – Tėvynės ilgesys. Todėl ji skatina ir kartu kalinčias ilgėtis Lietuvos. Kartu ir apgailestauja, kad kai kurios negyvena šiuo troškimu, yra susitapatinusios su savo būtimi.

Šiame laiške pasakojama ir apie tradicijas, kurias, pritaikydama tremties sąlygoms, Adelė stengėsi palaikyti kartu kalinčiųjų dvasią, lietuvybę: laiškai Kalėdų Seneliui, orakulas, kur traukiamas žodis, dėstoma, diskutuojama, kalbamasi, rašinėlio skaitymas. Džiaugiamasi ir vis turtėjančiu Kūčių stalu. Tačiau svarbiausias akcentas paliekamas laiško pabaigai. Pasak Adelės, svarbiausia vykdyti Viešpaties valią.

Dar viename laiške Zinai Viščiūtei Adelė labai pranašiška. Ji sako:

Jau praėjo šviesos Vaikelio užgimimas, bet šventasis Kūdikis tegul gyvena visą laiką mūsų širdy. Tamsioji jėga visais būdais nori jį išvyti iš  mūsų širdžių, o ir negalima sakyti, kad jai nesisektų. Programoj – sugriauti moralę, sunaikinti šeimų patvarumą… Ar nevyksta? ( Laiškas Zinaidai Viščiūtei).

Dažnai ir šiandien mes susitapatiname tik su Kūdikėlio gimimu. Tačiau kitomis dienomis Jis iš mūsų širdžių tarsi dingsta, Jį kažkas tarsi išvagia. O juk žmogus be Dievo – ne žmogus! Net ir šiandien stengiamasi kurti tik tą, kuris pasotinamas vien tik duona ir žaidimais, griaunant tradicijas, žodžiu „šeima“ užkamšant visas skyles, o nuodėmę pristatant kaip dorybę.

Anuo metu žmogų palaikė tikėjimas. Anuo metu žmogus mokėjo žiūrėti į dangų. Ir ten matė Lietuvą. Tai buvo didžioji viltis. Ir šiandien svarbu būtų grįžti prie savo tapatybės – tradicijų ir paprastumo.

Tikros Kalėdos – ne tos, kurios prasideda dirbtinai išblizgintose miestų aikštėse. Tikros Kalėdos prasideda Betliejuje ir sušvinta tose vietose, kurios atrodo tamsiausios…

Kun. Nerijus Pipiras

Bernardinai.lt