Straipsnis perpublikuojamas iš portalo Ortodoksas.lt

Mirusiųjų minėjimas būdingas daugeliui kultūrų ir religijų. Vieniems tai tiesiog prisiminimas. Kitiems – bendravimas su mirusiaisiais. Dar kitiems – proga susimąstyti apie anapusinį gyvenimą, gyvenimą po mirties.

Vėliniu išvakarės Antakalnio kapinėse. Vilnius, 2023 m. lapkričio 1 d. Pauliaus Peleckio / „BNS Foto“ nuotrauka

Krikščionims būdingos visos iš aukščiau paminėtų sudedamųjų, skiriasi tik jų svarba ir išraiška. Priklausomai nuo konfesijos, krikščionys skirtingai interpretuoja maldas už mirusiuosius. Senosios konfesijos – ortodoksai ir katalikai – ne tik prisimena mirusiuosius, bet ir meldžiasi už juos. Protestantiškose bažnyčiose dažnai tokios praktikos nėra, remiamasi teologine mintimi, kad žmogus gali siekti išganymo tik pats asmeniškai ir kol yra gyvas, o po mirties žmogus jau nieko pakeisti nebegali, kaip nugyveno, taip ir turės. Dėl šio būtino sąmoningo žmogaus dalyvavimo jo paties išganyme, protestantiškose bendruomenėse nėra ir kūdikių krikšto. Ortodoksų Bažnyčioje yra kitas požiūris ir kita tradicija. Tikima, kad žmogus nėra paliktas vienas rūpintis savo išganymu. Bažnyčia yra Kristaus kūnas, tikinčiųjų bendruomenė, susibūrusi aplink Eucharistinį stalą ir viena iš pagrindinių Jos užduočių yra rūpintis sielų išganymu ir melstis už pasaulį bei kiekvieną žmogų.

Bažnyčios malda turi visuotinį charakterį – tai reiškia, kad Bažnyčios liturginė malda nėra tik kunigo ar tam tikros bendruomenės, parapijos malda. Tai yra visos Bažnyčios malda, net ir tų jos narių, kurie tiesiogiai nedalyvauja maldoje. Vienuolynuose būna tokia praktika – Liturginių valandų maldą gali melstis vienas vienuolis, kai kiti vienuoliai tuo metu atlieka savo tarnystes ir darbus, tačiau suponuojama, jog meldžiasi ne tas vienas vienuolis, bet visa bendruomenė.

Kita maldos forma yra asmeninė – kiekvienas tikintysis gali ir turi melstis asmeniškai, bendrauti su Dievu, Jam pavesti savo rūpesčius, prašymus ir kitus žmones, kartu semtis Dievo malonių ir augti dvasia. Taigi abu šie maldos aspektai – visuotinis ir asmeninis – yra Bažnyčioje. Ir viena, ir kita maldos forma yra būtina tikinčiojo gyvenime. Jie vienas kitą papildo ir lydi. Kiekvienoje iš šių formų yra malda už artimąjį. Meldžiamės už gyvuosius ir už mirusiuosius. Kodėl ir už mirusiuosius?

Nes tikime, kad žmogaus siela po kūno mirties yra gyva. Ir jos amžinasis likimas iki antrojo Kristaus atėjimo arba Paskutiniojo teismo dar nėra galutinai nulemtas. Po mirties žmogaus siela dalyvauja asmeniniame teisme ir būna teisiama pagal jo gyvenimą. Atitinkamai po šio teismo žmogaus siela atsiduria būsenoje, kurią nulemia jo gyvenimo pasirinkimai. Būtent dėl to protestantiškas mokymas ir teigia, kad beprasmiška melstis už žmogų po jo mirties. Tačiau ortodoksai žengia kiek toliau – juk dar laukia Paskutinis teismas, kuris galutinai nulems žmogaus būseną amžinybėje. Todėl čia mes galime būti to žmogaus „advokatais“ ir melstis už jį. Juk kiekvienas bus (yra) teisiamas pagal tai, kaip mylėjo, arba kiek artimo meilės buvo jo gyvenime. Mūsų malda – tai meilės tam žmogui išraiška, juk žmogus, už kurį meldžiamės, yra mylimas, o meilė įveikia daugybę nuodėmių.

Viena iš teologinių nuomonių teigia, kad žmogus po mirties pamato savo tikrąją būseną, jis pamato Dievo meilę ir Gailestingumą, ir iš tiesų gailisi, kad to nesuprato ar nežinojo, ar nepatyrė ir nepriėmė būdamas gyvas. Tada šis žmogus nori sugrįžti ir pataisyti savo gyvenimą, bet jau nebegali. Ir čia į pagalbą ateina gyvieji, kurie savo maldomis padeda tam žmogui ištaisyti buvusias gyvenimo klaidas. Labai primityviai galime pasakyti – jeigu žmogus nugyveno gyvenimą, nors ir nebuvo šventas, o gal net ir visai netikintis, bet paliko tuos, kurie jį myli, kuriuos jis mylėjo, ir jie meldžiasi už jį – dar ne viskas prarasta. Galime prieštarauti, sakydami, kad kiekvienas žmogus, nukeliavęs anapus ir pamatęs Dievo meilę bei pragaro baisumą, norės būti su Dievu. Taip, kiekvienas, kuris mylėjo ir turi draugų ar artimųjų, kurie tą meilę dabar išreiškia malda už jį – nėra prarastas.

Iš to galime išvesti du dalykus, kurie galutinai atskirs žmogų nuo Dievo po mirties: pirmas – tai aiškus ir sąmoningas Dievo atsižadėjimas; jeigu žmogus padarė pasirinkimą ir pats atmetė Dievą – toks jo pasirinkimas yra gerbiamas. Todėl Bažnyčia atsisako laidoti, o vėliau ir melstis už žmogų, kuris buvo įsitikinęs ateistas ir apie tai pareiškė viešai, toks atsisakymas yra ne „kerštas“, bet pagarba žmogaus laisvos valios pasirinkimui. Dievas taip pat šį pasirinkimą gerbia. Antras dalykas – jeigu žmogus sąmoningai neatmetė Dievo, bet gyveno taip, tarsi visi jo veiksmai tai atspindėjo, ir net nėra, kas už jį meldžiasi, nėra kas jį užtartų (arba visa jo aplinka gyvena nusisukusi nuo Dievo, arba nėra žmogaus, kuriam jis parodė meilę).

Kaip minėjau, tai viena teologinė nuomonė* Ortodoksų Bažnyčioje, man ji yra priimtina ir atitinka Evangelijos esmę – artimo meilės principą ir begalinį Dievo norą, kad visi būtų išgelbėti.

Taigi krikščionims ortodoksams mirusiųjų minėjimas turi ne tik sentimentalią mirusiųjų prisiminimo prasmę, bet ir labai svarbią maldos už mirusius prasmę. Malda už mirusius sustiprina viltį, jog po mirties visi vėl susitiksime, kad galime prie to prisidėti ir mes, atlikdami maldos „darbą“. Tai sustiprina ir mūsų pačių tikėjimą bei pasitikėjimą Dievu.

*Teologinė nuomonė – tai tam tikra nuomonė vienu ar kitu tikėjimo klausimu, nesanti oficialiu Bažnyčios mokymu (dogma) ir jam neprieštaraujanti, turinti teisę egzistuoti. Teologine nuomone galima remtis arba nesiremti asmeniniame tikėjimo suvokime (Laisvos formos autoriaus apibrėžimas).

Vitalis Dauparas

Bernardinai.lt