Tariamas prieštaravimas

Visai neseniai Jėzus Petrą padarė savo Uola ir sakė, kad ant jos pastatysiąs nenugalimą Bažnyčią, o  Evangelija jau byloja apie būsimą Jo nužudymą bei prisikėlimą, kuris nepaveikė apaštalų sąmonės, nes jie nesuvokė, ką reiškia prisikelti, todėl labai sunerimo, manydami, jog Mokytojui mirus ir jų laukia neišvengiamas fiasko.

Pietro Leone Bombelli, „Jėzus ir šv. Petras“ (1774 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Prieštarauti Kančiai – Išganymui tarti ne

Kol mokiniai, matyt, labiau jaudindamiesi dėl savo likimo, o ne tiek dėl Jėzaus (žmogiška baimė, atsieta nuo malonės poveikio, individus pirmiausia verčia rūpintis savisauga), savęs klausė, kodėl taip radikaliai viskas turi keistis, apaštalas Petras, įsitikinęs savo teisumu, kaip diplomatas ir derybininkas, pasivėdėjo Jį į šalį ir ėmė drausti. Naujame ekumeniniame vertime rašoma: Pasigailėk savęs, Viešpatie! Tegu tau taip nenutinka! Jėzus atsiliepė: Pasitrauk nuo manęs, šėtone! Tu man žabangai, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, bet apie tai, kas žmonių! (Mt 16, 22–23).

Nors atrodė, jog Petras, pirmiausia rūpindamasis Mokytojo saugumu ir Jo gyvybės išsaugojimu, meldė, kad Jis kardinaliai pakeistų savo planus, tačiau neužmiršo ir savęs. Pasak vieno teologo, Petras galėjo bent mintimis į Viešpatį kreiptis, kad ir šitokiais žodžiais: „Aš iš karto priėmiau Tavo kvietimą, palikau savo profesiją, tinklus, sekiau paskui Tave, kad padėčiau Tau kuriant Karalystę. Sakei, kad ketini savo Bažnyčią pastatyti ant manęs; išgyvenome nuoširdžios draugystės akimirkų, o dabar staiga praneši, jog būsi atstumtas, išduotas ir net nužudytas! Kodėl?“

Išliekanti gerovė – apmiręs grūdas Kristuje

Kadangi Jėzus, visai neseniai pavadinęs Petrą – Uola – tam tikro tvirtumo pamatu, išskyrė jį iš kitų apaštalų tarpo, jis jautėsi ypatingai pagerbtas, todėl manė, kad esąs atsakingas už visą jų grupę ir – net šiek tiek už patį Mokytoją. Taigi, kai Jėzus prabilo apie savo mirtį, Petras tol nenustygo, kol neįterpė savo trigrašio; jis buvo tikras, kad šį pirmą kartą Mokytojas suklydo… Juk jis, kaip ir kiti jo bendrai, apie Mesijo atėjimą turėjo susikūrę tokį išankstinį įvaizdį, kuris atitiko žmogiškosios gerovės pilnatvę – gyvojo Dievo Sūnus yra visokeriopos sėkmės bei laimės Kalvis, todėl yra pergalės ir triumfo žemėje bei amžinybėje Įkūnytojas. Kad iš tikrųjų Jėzus yra grūdas, kuris apmiršta, įterptas į dirvą, ir tik tada duoda gausių išganymo vaisių (plg. Jn 12, 24), diametraliai prieštaravo neatgimusiai iš aukštybių žmogiškos būties sąrangai.

Jėzaus mokykla – naujo kūrinio branda

Kai Mokytojo žinia apie būsimą Jo mirtį smogė į Petro egoizmo paširdžius, paaiškėjo, kad Dievas turi savo takus, kurie žmogui nenuspėjami. Juk, pasak vieno autoriaus: „Tikras tikėjimas yra gebėjimas įsilieti į Dievo planą, nebandant Jam siūlyti savo vizijų!“ Taigi, kol mokinys yra Mokytojo mokykloje, mažesnysis mokosi iš aukštesniojo, o ne Kūrėjas iš savo meilės kūrinio.

Jėzus žinojo, kad, nors dabar Petro kilnus noras „padėti“ Jam išvengti mirties yra dvasinio aklumo ženklas, bet ateityje jis pasikeis – daug ko išmoks ir, Dvasios įkvėptas, gyvenimo pabaigoje net manys, jog nėra vertas mirti taip kaip Kristus. Todėl savo budelių prašys, kad būtų nukryžiuotas galva žemyn… Taigi ilgainiui šv. Petras geriau už mus suprato, kad būti krikščioniu – nusiimti asmeninio prestižo karūną ir nešti savo kryžių; tik tada nuo tikėjimo išpažinimo pereinama į vaisingą gyvo tikėjimo praktiką.

Per sunkumus – į Dievo vaikų pulkus!

Perfrazuodami šv. Joną Auksaburnį, galime teigti, jog Kristaus griežtas atsakymas Petrui (kad nuo jo pasitrauktų demonas) yra ne tiek atstūmimo ir pasmerkimo išraiška, kiek raginimas atsiversti ir pradėti suvokti, kad Dievo Sūnaus meilė neatskiriamai susiliejusi su Jo kentėjimais… Todėl sekti Jėzų reiškia, kad būtina suprasti savo klaidą, dėl jos atgailauti, drąsiai paimti ir nešti Dievo duotą kryžių, nes tik taip einama į amžinąjį gyvenimą.

Klauskime ir atsakykime: „Ar esu atviras(a) visam Evangelijos mokymui, o gal atmetu kietus Jėzaus žodžius, reikalaujančius uolaus darbo ir kantrybės nelengvų išbandymų valandomis? Ar savyje pastebiu kryžiaus mokymo supratimo ar jo ignoravimo ženklų? Ar suprantu ir tikiu, kad neišvengiamų sunkumų maldingas įveikimas ir jų pakėlimas – prabėgančio laiko malonė, virstanti tokios dangaus Jeruzalėje viešpatystės su Dievu palaima (žr. Apr 22, 5), kurios niekas negali patirti, kol gyvena žemėje?

Kun. Vytenis Vaškelis

Bernardinai.lt