Advento kelionė – tai mūsų atsidavimas, leidžiantis užgimti Dievui ir mums patiems, kaip Dievo vaikams. Juk galime pažadinti šį vidinį impulsą pradėdami nuo savęs. Uždekime savyje advento žvakutę. Raskime, kaip uždegti ją kitam žmogui. Sakoma, įpūsti kito gerumą gali tik iš dar rusenančių jo gerumo žarijų. Jo gyvenimo už jį nenugyvensi, bet jei juo tiki, tai gali pažadinti, uždegti, o toliau jis pats turi degti. Jeigu norime harmonijos ir santarvės, jei norime padauginti tai, ką savyje turime gražiausia, turime tikėti, kad ir kito siela nėra ištuštėjusi.

Bernardinai.lt