Ne kiekvienas katalikas žino, kodėl Bažnyčioje kunigas apsirengęs vienos ar kitos spalvos arnotu, kodėl kartais Bažnyčia yra išpuošta, o kartais nebūna nei vienos gėlės prie altoriaus, kodėl Mišios neaukojamos Didįjį penktadienį.

Bažnyčia turi Liturginius metus, kuriais tiek šventės, tiek kasdieniškas tikėjimas yra švenčiamas, ar pažymimas. Norisi prisiminti iš kur kilę Liturginiai metai, ir kokia jų prasmė. Peržvelgę Šventojo Rašto pasakojimus suvokiame kaip Dievas žmonijos istorijoje „keliavo“ kartu su žmogumi. Istorija prasideda nuo pasaulio sukūrimo, pašaukimo į gyvenimą pirmųjų tėvų, kurie dėl noro valdyti Visatą ir noro valdyti patį Dievą sugriovė Dievo duotą tvarką. Šis nuopuolis nėra tik didaktinė istorija. Jo pasekmes kiekvienas savo sąnariuose vis dar jaučiame.

Nuopuoliu viskas nesibaigia, o tik prasideda. Prasideda Dievo kelionės su žmogumi arba Išganymo istorija. Dievas kviečia Abraomą būti šios išganymo istorijos patriarchu. Dievas išbando Abraomą ir tada duoda neatšaukiamą pažadą, kad per jo giminę ateis Išganytojas.

Vėliau pranašai pranašaus apie tą Mesiją, kurį Dievas pažadėjo atsiųsti Abraomui. „Atėjus laiko pilnatvei“ Dievas atsiuntė į pasaulį savo Sūnų. Jis gimė prieš daugiau nei 2000 metų, vaikščiojo Palestinos žemėje, dirbo tuos pačius darbus, kaip ir eilinis žmogus. Po trisdešimties metų Jėzus pradeda mesijinę veiklą, pirmiausia pasikrikštydamas Jordano upėje. Tris metu jis mokė mokinius, darė stebuklus. Po trijų metų Jėzus, kartu su mokiniais valgė Velykų vakarienę, buvo išduotas, kankinamas, pasmerktas mirti. Jėzus po trijų dienų prisikėlė, o po keturiasdešimties dienų įžengė į Dangų, dar po 10 dienų Šventoji Dvasia nužengia iš dangaus.

Šventasis Raštas baigiasi pranašyste apie pasaulio pabaigą, kurios dar nebuvo, o tai krikščionims yra Kristaus antrasis atėjimas. Vadinasi Biblijos pasakojimas dar nesibaigė ir mes gyvename tam tikrame etape, kai Dievas veikia pasaulyje ir mūsų asmeniniuose gyvenimuose. Tačiau mes gyvename tik trumpą laikotarpį. Jei gyvensime ir šimtą metų, tai yra mažas laiko trupinėlis palyginus su visa pasaulio istorija. Tačiau juk tai yra mano ir kiekvieno išganymo istorija, kurioje įvykiai yra svarbūs, o mes negalime laiko prasme visko išgyventi. Tad Bažnyčia suvokdama Kristaus atpirkimo universalumą įvedė liturginius metus. Jie tikėjimo prasme kiekvienais metais grąžina mus į pradžią ir kviečia į tikėjimo kelionę per visus svarbiausius Išganymo įvykius.

Liturginiai metai prasideda keturių savaičių Adventu. Jo metu prisimename tuos įvykius ir žmones, kurių dėka Dievas galėjo tęsti Žmonijos atpirkimą.

Adventu prisimename pranašus ir Joną Krikštytoją, kuris parodė Jėzų kaip išganytoją žmonėms. Juk Jis priminė, kad Jėzus yra tikrasis avinėlis, kurio pirmavaizdį valgė izraelitai Paskutinės Vakarienės metu. Jėzaus gimimo šventė švenčiama gruodžio 25 d., po jos Kristaus Apsireiškimas, tai yra Trys Karaliai. Po Kristaus Krikšto prasideda kasdienybė, tai yra eilinis laikas. Po jų Kristaus paaukojimas šventykloje, vėliau Pelenų trečiadienį pasibarstę galvas pelenais pradedame Gavėnios laikotarpį. Jis primena Jėzaus buvimą dykumoje po Krikšto, taip pat mūsų pačių norą apsivalyti per atgailą. Gavėnios pabaigoje Didįjį ketvirtadienį liturgija mums primena Jėzaus įsteigtą Švenčiausiąjį Sakramentą. Didysis penktadienis – Jėzaus mirties diena.

Per Didįjį penktadienį ir iki šeštadienio nakties niekur pasaulyje nėra aukojamos šventosios Mišios, nes Jėzus yra miręs. Kristaus prisikėlimas yra pradedamas švęsti Velyknakčio liturgijoje. Jos metu tikintieji yra kviečiami išgyventi daugiasluoksnę išganymo istoriją, kuri yra mūsų tikėjimo savastis. Po Velykų seka Šeštinės, Kristaus į dangų žengimo šventė, o po jų Sekminės, Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė. Po Sekminių tęsiasi eilinis laikas, kitaip tariant kasdienybės metas, kuriame vyksta esminiai mūsų gyvenimo pasirinkimai su Dievu arba be Jo.

Liturginių metų pabaigoje Bažnyčia švenčia ir „pasaulio pabaigos“ šventę, tiksliau Kristaus Visatos Valdovo šventę. Krikščionys tiki, kad Kristus laikų pabaigoje antrą kartą ateis kaip pasaulio teisėjas ir Visatos Viešpats.

Kodėl Bažnyčia įvedė Liturginių metų struktūrą: Pirma, mes gyvename tik trumpą laikotarpį, todėl negalime apimti fiziškai visos Dievo Išganymo istorijos, tad per liturgiją ją išgyvename, kaip savo istoriją. Antra, visa tai, apie ką kalba Šventasis Raštas yra mūsų tikėjimo savastis. Kiekvienas savo gyvenimo kelionėje atpažįstame, kad Dievas veikia mūsų gyvenime ir kiekvienas iš mūsų Jam yra svarbus.

Trečia, šis nuolatinis keliavimas per tikėjimo metus leidžia tiek vaikams, tiek suaugusiems, tiek vyresnio amžiaus žmonės pagilinti tikėjimą ir įsigilinti į jį.

kun. Petras Tverijonas