Kadangi esu kovingas žmogus „iš dūšios“ ir jau 30 metų mokausi vaikščioti, pastebėjau, kad dažnai mes, tikintieji, ligos akivaizdoje imamės krikščioniškojo protokolo: už palto ir – į ligoninę aplankyti. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad šiame protokole yra keletas labai svarbių niuansų, kurie nulemia, ką sergančiajam atnešėme – vilties ir džiaugsmo ar papildomą liūdesį ir sunkumą. Ką turiu mintyje?

Pirmiausia, susimildami, vos tik įžengėte į palatą nesakykite: „Viešpats Tave išgelbės!“ vietoj pirmojo: „Labas rytas, džiaugsme! Kaip jautiesi?“ Išsiruošę aplankyti, pasikalbėti, parašyti per feisbuką ar paskambinti telefonu, pasimelskite, kad jums suteiktų pakankamai džiaugsmo, ramybės ir švelnumo, kuriuo galėtumėte pasidalinti. O tada pirmyn. Viešpats regės jūsų rožinį kišenėje ar kryželį po marškinėliais.

Sergantieji nėra įrankiai parodyti, kokie „geri“ krikščionys esame (nes atėjome aplankyti) ar kiek rožinių per minutę sugebame sukalbėti (jiems matant). Tai yra mūsų broliai ir seserys, kuriuos ištiko nelaimė ir kuriems reikalinga mūsų stiprybė, mūsų džiaugsmas ir mūsų tikėjimas jais… O kartais reikalinga tik tyla ir švelnus buvimas kartu. Kai išsiruošite aplankyti, pergalvokite – ar gerai pažįstate šį žmogų? Gal reikia išeiti pasivaikščioti į parką, nes tai gamtos žmogus? O gal slapta įnešti skanesnio (kad ir nelegalaus) maisto, kurį tas žmogus labai mėgsta (bent nedidelį kiekį)? Įprasti vaisiai tinka, bet „nepralošit“, jei paklausite savo artimojo tiesiai. Tai yra būdas jau būti kartu, prieš įžengiant į ligoninę. Būkime drąsūs!

Taip pat galima ramiai pasakyti: žinai, ta lašelinė tau prideda patrauklumo… Arba: „O, šiandien skruostai jau raudonesni!“ (net jei žmogus dar kiek pabalęs). Jūsų artimasis kilstels antakį ir pasakys, kad kalbate nesąmones, bet jei tvirtai tikėsite tuo, ką sakote, ir būsite pasiruošę už savo žodžius atiduoti gyvybę – „tikrai tikrai raudonesni, žiūrėk, – va čia!“ – tuomet širdyje pasėsite džiaugsmo sėklą, kuri ir yra sveikatos šaknys.

Tuomet ir tik tuomet, jei jūsų artimasis yra tikintysis (nes vėlgi – tai yra apie jį, ne apie jus!), galite pasiūlyti kartu pasimelsti, dėkodami už Viešpaties gailestingumą, malonę ir buvimą kartu, paprašyti sveikatos ir stiprybės. Jei artimasis nėra tikintysis, – neprimeskite savęs kitam. Viešpats regi maldas tyloje. Mylėkite tyloje, melskitės darbais ir tegul jūsų laikymas už rankos bus toji malda, tas tikėjimas, kurį trokštate nešti kitam. Būkite dvasios kariai (Ef 6, 10–20), kurie yra gudrūs kaip žalčiai, bet neklastingi kaip balandžiai, gyvenantys dėl Viešpaties, ne dėl savęs.

Žinoma, nesu šventoji ar popiežius, kad turėčiau teisę nurodyti, ką sakyti, bet esu ligonis, kurį lankote… Todėl maldauju jūsų: nebūtinos rožės ar suši (galima), bet pasiimkite savo nuoširdumą, tikrumą ir meilę. Aš pamatysiu tikėjimą jūsų akyse ir pašlovinsiu Viešpatį kartu su jumis: kartais garsiai, o kartais tyloje.

Cituojant dangaus perlą šventąjį Joną Paulių II: meilė didi – nes ji – meldžiasi. Pašlovinkime Viešpatį net ligos akivaizdoje, žvelgdami būtent į Jį, tikėdami su dar didesne meile, džiaugsmu ir kūrybingumu nei kada nors anksčiau! Tegul bus pašlovintas Viešpats, kuris regi tyloje.