Kai buvau maža, mama paklausė, kuri kūno dalis yra svarbiausia.

Man, kaip ir mano draugams, labai patiko klausytis muzikos ir manydama, kad klausa yra labai svarbi žmonėms, atsakiau:

-Ausys.

-Ne,- atsakė mama. – Kai kurie žmonės yra kurti, bet gyvena laimingi.

Po kurio laiko mama vėl uždavė man tą patį klausimą:

-Kuri žmogaus kūno dalis yra svarbiausia?

Jau apie tai galvojau ir maniau, kad žinau teisingą atsakymą.

-Rega yra nuostabi ir labai svarbi visiems, taigi, svarbiausia kūno dalis yra akys.

Mama pažvelgė į mane ir tarė:

-Ir šį kartą tavo atsakymas neteisingas. Daug yra aklų žmonių ir jiems puikiai sekasi.

Pagalvojau kad šitaip mes su mama žaidžiame.

Vieną nepaprastai liūdną dieną mirė mano brangus senelis, kurį labai mylėjau. Jaučiausi prislėgta skausmo. Tą dieną mano motina tarė:

-Šiandien ta diena, kai gali sužinoti teisingą atsakymą. Pati svarbiausia žmogaus kūno dalis yra pečiai.

Nustebusi paklausiau:

-Nes ant jų yra galva?

-Ne,- atsakė mama. – Nes prie jų gali priglusti verkiantys draugai ir brangūs žmonės. Visiems mums reikia peties, ant kurio galėtume išsiverkti tam tikromis mūsų gyvenimo akimirkomis.

Tuomet ir sužinojau, kuri mano kūno dalis yra svarbiausia.

Nes tą akimirką man reikėjo peties, ant kurio galėčiau išsiverkti.

Nepamirškite: reikia justi Dievo ranką ant savo peties, kad taptume Jo ranka ant kitų žmonių pečių.

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016