Šv. Martynas Turietis (316-397), vyskupas, minimas lapkričio 11 d.

Lapkričio 11 dieną Bažnyčia mini šventąjį Martyną Turietį – vieną mylimiausių Vakarų krikščionybės šventųjų, gyvenusį 316–397 metais. Jo vardas per amžius tapo gailestingumo, kuklumo ir gyvos krikščioniškos meilės simboliu. Šventasis Martynas nebuvo kankinys, kaip daugelis ankstyvosios Bažnyčios šventųjų, tačiau jo gyvenimas tapo tylia ir labai stipria Evangelijos liudijimo forma. Jis gyveno laikotarpiu, kai krikščionybė po ilgų persekiojimų jau buvo tapusi legalia religija Romos imperijoje, tačiau kartu Bažnyčiai kilo naujas pavojus – tikėjimo paviršutiniškumas ir prisitaikymas prie pasaulio didybės. Būtent todėl Martynas tapo žmogumi, kuris savo gyvenimu priminė, kad tikrasis Kristaus sekimas reiškia ne garbę ar valdžią, bet tarnystę, paprastumą ir meilę silpniausiems.

Martynas gimė apie 316 metus Sabarijoje, dabartinės Vengrijos teritorijoje, pagonių šeimoje. Jo tėvas buvo Romos kariuomenės karininkas, todėl šeima dažnai keliavo ir galiausiai apsigyveno Pavijoje, Italijoje. Nors tėvai nebuvo krikščionys, jaunasis Martynas dar vaikystėje susidomėjo krikščionybe. Būdamas maždaug dešimties metų jis pradėjo lankytis bažnyčioje ir troško tapti katechumenu. Tačiau pagal imperijos įstatymus karininkų sūnūs privalėjo tarnauti kariuomenėje, todėl apie penkioliktus metus Martynas buvo paimtas į karinę tarnybą.

Būtent kariuomenėje įvyko garsiausias jo gyvenimo epizodas, tapęs visos jo šventumo istorijos simboliu. Vieną žiemos dieną prie Amjeno miesto vartų Galijoje Martynas sutiko beveik nuogą ir šalčio aliną elgetą. Neturėdamas ką duoti, jis kalaviju perkirto savo karinį apsiaustą pusiau ir viena dalimi apgaubė vargšą. Tą pačią naktį sapne jis išvydo Kristų, apsigaubusį ta apsiausto dalimi ir sakantį angelams: „Martynas, dar nekrikštytas, mane aprengė.“ Šis įvykis tapo jo gyvenimo lūžiu. Netrukus jis priėmė krikštą ir vis aiškiau suvokė, kad jo pašaukimas nėra karinė tarnyba.

Apie 356 metus Martynas paliko kariuomenę. Pasakojama, kad jis pasakė garsius žodžius: „Esu Kristaus kareivis – man nevalia kovoti.“ Tai buvo labai neįprastas sprendimas laikais, kai kariškio garbė buvo itin vertinama. Martynas pasirinko ne pasaulio galią, bet Evangelijos kelią. Kurį laiką jis gyveno atsiskyrėliškai, vėliau tapo šventojo Hilaro Puatjiečio mokiniu ir įkūrė vieną pirmųjų vienuolinių bendruomenių Galijoje. Tuo metu Vakarų Europoje vienuolinis gyvenimas dar tik formavosi, todėl Martynas laikomas vienu iš vienuolystės pradininkų Vakaruose.

371 metais žmonės jį išrinko Tūro vyskupu. Pasakojama, kad pats Martynas labai nenorėjo šių pareigų ir net slėpėsi, laikydamas save nevertu. Tačiau tikintieji matė jo šventumą ir troško tokio ganytojo. Tapęs vyskupu jis neatsisakė paprasto gyvenimo. Jis negyveno prabangiuose rūmuose, bet įkūrė Marmutjė vienuolyną netoli Tūro ir toliau gyveno asketiškai tarp vienuolių. Tai buvo labai neįprasta to meto vyskupui.

Šventasis Martynas daug keliavo po kaimus, skelbė Evangeliją ir naikino pagoniškus stabus bei šventyklas. Tuo metu daugelis Galijos gyventojų dar buvo pagonys. Martynas ne tik mokė tikėjimo žodžiais, bet pirmiausia liudijo jį savo gyvenimu. Žmones labiausiai traukė jo gailestingumas, kuklumas ir artumas vargšams. Jis garsėjo stebuklais, ligonių gydymais ir ypatinga maldos galia. Tačiau pats visada vengė garbės ir šlovės.

Teologiškai šventojo Martyno gyvenime labai ryški gailestingumo tema. Garsusis apsiausto padalijimas nėra tik jautrus pasakojimas apie gerą darbą. Jame atsiskleidžia pati Evangelijos šerdis – Kristus sutinkamas vargše, kenčiančiame ir stokojančiame žmoguje. Martynas suprato tai, ką Jėzus pasakė Evangelijoje: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių – man padarėte.“ Jo gyvenimas tapo gyvu šių žodžių įkūnijimu.

Labai svarbi ir vidinės laisvės tema. Martynas buvo kareivis, galėjęs siekti garbės ir karjeros, tačiau pasirinko neturtą ir tarnystę. Tai primena, kad tikroji žmogaus vertė nepriklauso nuo valdžios ar turto. Krikščionybėje didžiausias yra tas, kuris myli.

Šventasis Martynas taip pat svarbus kaip vienuolystės ir evangelinio paprastumo pavyzdys. Jis gyveno laikais, kai Bažnyčia po persekiojimų pradėjo stiprėti išoriškai, tačiau Martynas jautė pavojų, kad tikėjimas gali tapti pernelyg patogus ir pasaulietiškas. Todėl jis rinkosi asketišką gyvenimą, tylą, maldą ir paprastumą.

397 metų lapkričio 8 dieną, lankydamas savo vyskupijos bendruomenes, Martynas mirė Kandė miestelyje Prancūzijoje. Jis buvo palaidotas lapkričio 11 dieną Tūre, ir būtent ši diena tapo jo liturginiu minėjimu. Labai greitai jo kapas tapo viena garsiausių piligrimystės vietų Europoje. Viduramžiais šventasis Martynas buvo vienas populiariausių šventųjų visame krikščioniškame pasaulyje.

Lietuvoje šventasis Martynas taip pat nuo seno buvo gerbiamas. Jo vardu pavadinta nemažai bažnyčių, o lapkričio 11-oji liaudies tradicijoje žymėdavo rudens darbų pabaigą ir žiemos pradžią. Seniau ši diena buvo susijusi ne tik su liturgija, bet ir su dėkingumu už derlių bei Dievo globą.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug žmogaus vertę matuoja sėkme, įtaka ar nauda, šventasis Martynas primena labai paprastą, bet gilią tiesą – žmogus tampa didis tada, kai išmoksta dalintis. Jo perpjautas apsiaustas tapo stipresniu liudijimu negu daugelis pamokslų. Tai ženklas, kad tikėjimas turi tapti konkrečia meile.

Šventasis Martynai Turieti, vargšų bičiuli ir gailestingumo liudytojau, melskis už mus, kad mūsų širdys neliktų abejingos kenčiančiajam, kad mokėtume dalintis tuo, ką turime, ir visada atpažintume Kristų kiekviename žmoguje.

Parapijos info.