Šv. Dievo Jonas (1495–1550), vienuolis, minimas kovo 8 d.

Kovo 8 dieną Bažnyčia mini šventąjį Dievo Joną – vienuolį, ligonių globėją ir vieną didžiausių krikščioniško gailestingumo liudytojų, gyvenusį 1495–1550 metais. Jo gyvenimas ypatingas tuo, kad šventumas jame subrendo ne nuo vaikystės, ne tylioje vienuolyno celėje ar mokslų pasaulyje, bet per ilgus klaidžiojimus, vidines kovas, netikrumą ir galiausiai radikalų atsivertimą. Šventasis Dievo Jonas primena, kad Dievas gali perkeisti žmogų bet kuriame gyvenimo etape ir net didžiausią žmogaus trapumą paversti meilės bei gailestingumo šaltiniu.

Jonas gimė 1495 metais Montemor-o-Novo vietovėje Portugalijoje neturtingoje šeimoje. Vaikystėje jo gyvenimą lydėjo nestabilumas ir nežinomybė. Būdamas dar labai jaunas jis paliko namus ir ilgus metus klajojo po Ispaniją bei Šiaurės Afriką. Dirbo piemeniu, tarnu, kareiviu, keliavo kartu su kariuomenėmis, patyrė karo brutalumą ir žmogaus trapumą. XVI amžiaus Europa buvo pilna socialinių neramumų, religinių konfliktų ir skurdo, todėl daugelio žmonių gyvenimas buvo sunkus ir nesaugus. Jonas ilgai ieškojo savo vietos pasaulyje, tačiau jo širdis nerado tikros ramybės.

Svarbiausias jo gyvenimo lūžis įvyko Granadoje, Ispanijoje, apie 1537 metus. Ten jis klausėsi garsaus pamokslininko šventojo Jono Aviliečio pamokslo, kuris taip stipriai palietė jo sąžinę, kad Jonas viešai pradėjo gailėtis dėl savo nuodėmių ir ankstesnio gyvenimo. Žmonės manė, kad jis neteko proto, todėl buvo uždarytas į ligoninę kartu su psichikos ligoniais. Tuo metu tokių ligonių priežiūra buvo labai žiauri – žmonės būdavo mušami, grandinami ir laikomi beveik kaip gyvuliai. Pats Jonas savo kūnu patyrė pažeminimą ir kančią. Tačiau būtent ši patirtis pakeitė jo širdį. Jis suprato, kaip dažnai pasaulis atstumia silpniausius ir kenčiančius žmones.

Išėjęs iš ligoninės Jonas nusprendė visą gyvenimą skirti vargšams, ligoniams ir apleistiesiems. Jis pradėjo rinkti benamius gatvėse, slaugyti ligonius ir ieškoti jiems pagalbos. Iš pradžių žmonės į jį žiūrėjo su nepasitikėjimu, tačiau pamažu jo meilė ir atsidavimas palietė daugelio širdis. Jis įkūrė ligoninę Granadoje, kur ligoniai pirmą kartą buvo gydomi ne vien kaip kūnai, bet kaip žmonės, turintys orumą. Tuo metu tai buvo beveik revoliucinis požiūris.

Šventasis Dievo Jonas pats gyveno labai neturtingai. Jis eidavo per miestą rinkdamas išmaldą ir kartodavo: „Darykite gera sau, broliai, dėl Dievo meilės.“ Jo gyvenime labai ryški Evangelijos tiesa, kad Kristus ypatingai yra kenčiančiame žmoguje. Jonas matė ligoniuose ne naštą ar problemą, bet patį Kristų. Jis nebijodavo liesti sunkiausiai sergančiųjų, nešiodavo juos ant savo pečių, slaugydavo maro ar kitų ligų aukas.

Vienas garsiausių jo gyvenimo epizodų susijęs su gaisru Granados ligoninėje. Kai visi paniškai bėgo lauk, Jonas puolė į degantį pastatą gelbėti ligonių. Jis nešė juos ant rankų, išmetinėjo pro langus čiužinius ir antklodes, kad apsaugotų nuo ugnies, ir pats stebuklingai liko gyvas. Šis įvykis tapo jo visiško pasiaukojimo simboliu.

Jo gyvenime labai stipri ir atgailos tema. Jonas niekada nepamiršo savo ankstesnių klaidų ir nuodėmių, tačiau nepasinėrė į neviltį. Jis suprato, kad Dievo gailestingumas gali žmogų perkeisti. Todėl jo tarnystė ligoniams buvo ne tik socialinė pagalba, bet ir gilus tikėjimo liudijimas.

Teologiškai šventojo Dievo Jono gyvenime ypač ryški gailestingumo tema. Evangelijoje Kristus nuolat eina pas ligonius, vargšus ir atstumtuosius. Jonas savo gyvenimu tarsi pratęsė šią Kristaus tarnystę. Jis labai aiškiai liudijo, kad tikras tikėjimas negali apsiriboti vien malda ar apeigomis. Jei žmogus nemato kenčiančio brolio, jo tikėjimas lieka nepilnas.

Jo gyvenime taip pat labai svarbi žmogaus orumo tema. XVI amžiuje ligoniai, ypač psichikos ligoniai ir vargšai, dažnai būdavo atstumiami. Jonas pirmasis pradėjo juos slaugyti su pagarba ir meile. Tai labai stipriai atspindi krikščionišką supratimą, kad kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą.

Aplink Joną pamažu susibūrė bendraminčiai. Po jo mirties susiformavo Gailestingųjų brolių ordinas, dar vadinamas Dievo Jono broliais, kuris iki šiol tarnauja ligoniams ir kenčiantiems žmonėms visame pasaulyje.

Šventasis Dievo Jonas mirė 1550 metų kovo 8 dieną Granadoje, visiškai išsekęs nuo tarnystės. Pasakojama, kad paskutinėmis gyvenimo akimirkomis jis klūpėjo prieš kryžių ir spaudė jį prie širdies. 1690 metais popiežius Aleksandras VIII paskelbė jį šventuoju. Vėliau jis tapo ligoninių, ligonių, slaugytojų ir sveikatos apsaugos darbuotojų globėju.

Lietuvai šventojo Dievo Jono liudijimas labai artimas. Lietuvos istorijoje daug kartų teko išgyventi ligas, karus, tremtis ir skurdą. Tokiomis aplinkybėmis ypač svarbi tapdavo žmonių tarpusavio pagalba, ligonių slauga ir gailestingumo darbai. Caritas, vienuolijos, parapijų bendruomenės ir paprasti žmonės ne kartą tapo gyvu Kristaus gailestingumo ženklu.

Šiandien pasaulyje, kuriame žmogus dažnai vertinamas pagal naudą, produktyvumą ar išorinę sėkmę, šventasis Dievo Jonas primena, kad silpniausias žmogus turi begalinį orumą. Jis moko, kad meilė tampa tikra tada, kai žmogus pasilenkia prie kenčiančiojo.

Šventasis Dievo Jonai, gailestingumo ir meilės vargšams liudytojau, melskis už mus, kad mūsų širdys nebūtų abejingos kitų skausmui, kad mokėtume matyti Kristų kenčiančiame žmoguje ir savo gyvenimu liudytume Dievo meilę pasauliui.

Parapijos info.