Evangelija Jn 6, 51–58

Anuo metu Jėzus pasakė žydų miniai: 

„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“ 

Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: 

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius.“

Šiandien Bažnyčia švenčia nepaprastai gražią ir gilią iškilmę – Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šventę, Devintines. Tai diena, kai ypač garbiname Eucharistiją – gyvąjį Kristų, pasiliekantį su mumis duonos ir vyno pavidalu. Ir labai prasminga, kad ši iškilmė švenčiama birželio mėnesį, kuris skirtas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, o šiandien dar minime ir Tėvo dieną. Atrodo, visos šios temos susilieja į vieną didelę žinią – Dievas myli žmogų iki galo ir pasilieka su juo.

Devintinės mums primena vieną svarbiausių tikėjimo tiesų – Dievas nėra tolimas. Jis nepaliko žmogaus vieno. Kristus ne tik atėjo į pasaulį prieš du tūkstančius metų, bet ir šiandien lieka tarp mūsų Eucharistijoje. Štai kodėl Bažnyčia nuo seniausių laikų taip pagarbiai saugojo Švenčiausiąjį Sakramentą, statė monstrancijas, eidavo procesijose, puošdavo gatves ir laukus gėlėmis. Ne dėl išorinio grožio. O todėl, kad per mūsų miestus, kaimus ir gyvenimus eina pats Kristus.

Kai žmogus priima Komuniją, tai nėra vien simbolis ar tradicija. Tai gyvas susitikimas. Pats Jėzus ateina į žmogaus širdį. Su visa savo meile, gailestingumu, gydančia malone ir ramybe. Gal todėl tiek žmonių, net ir labai pavargusių, sužeistų gyvenimo, verkiančių širdyje, bažnyčioje randa ramybę. Nes Eucharistijoje plaka gyva Jėzaus Širdis.

Birželis Bažnyčioje skirtas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. O kas yra Jėzaus Širdis? Tai Dievo meilės žmogui ženklas. Evangelijoje matome Kristų, kuris maitina alkanus, gydo ligonius, verkia prie Lozoriaus kapo, apkabina vaikus, atleidžia nusidėjėliams, ieško paklydusiųjų. Dievo širdis nėra šalta. Ji dega meile žmogui.

Ir Eucharistija yra didžiausias tos meilės įrodymas. Juk Kristus galėjo pasakyti: „Aš jus myliu“, ir grįžti į dangų. Tačiau Jis pasiliko. Tyliai. Nuolankiai. Mažame baltame Ostijos pavidale. Kad žmogus niekada nepasakytų: „Dievas mane paliko.“

Šiandien minime ir Tėvo dieną. Ir labai gražu, kad būtent Devintinių šviesoje galime pažvelgti į tėvystę. Tėvas šeimoje pašauktas būti tuo, kuris maitina, saugo, stiprina ir veda. Eucharistijoje Kristus tampa mūsų sielos maitintoju. O geras tėvas savo šeimai taip pat tampa atrama ir duona kasdienybėje.

Šiandien norisi melstis už visus tėvus. Už tuos, kurie sunkiai dirba dėl savo vaikų. Už tuos, kurie tyliai neša rūpesčius. Už tuos, kurie gal pavargę, nesuprasti, bet vis tiek myli savo šeimą. Ir už tuos tėvus, kurių jau nebėra tarp mūsų. Kad Dievas juos apdovanotų amžinąja šviesa.

Tačiau ši diena taip pat kviečia kiekvieną paklausti savęs – ar aš tikrai tikiu Eucharistija? Ar Komunija man yra gyvas susitikimas su Kristumi, ar tik įprastas paprotys? Kartais žmogus pripranta prie šventų dalykų. Pripranta prie bažnyčios, Mišių, altoriaus. O juk kiekvienose Mišiose vyksta dangus. Ant altoriaus nužengia pats Kristus.

Šventieji sakydavo, kad jei žmogus iš tikrųjų suvoktų Eucharistijos didybę, jis niekada nepriimtų jos abejingai. Todėl Devintinės kviečia atnaujinti meilę Jėzui Eucharistijoje. Gal daugiau pabūti adoracijoje. Gal tyliai užeiti į bažnyčią savaitės kurią dieną. Gal su vaikais pasimelsti. Gal sugrįžti prie išpažinties ir priimti Komuniją švaria širdimi.

Lietuvoje Devintinės visada buvo labai ypatinga šventė. Kaimuose žmonės puošdavo procesijų altorėlius berželiais, gėlėmis, vainikais. Vaikai barstydavo žiedlapius. Žmonės eidavo paskui Švenčiausiąjį Sakramentą per laukus ir gatves tarsi sakydami: „Viešpatie, pasilik mūsų žemėje, mūsų namuose, mūsų gyvenime.“

Ir šiandien mūsų pasauliui labai reikia Kristaus artumo. Nes tiek daug žmonių alkani ne tik duonos, bet meilės, prasmės, vilties. Tiek daug vienatvės. Tiek daug susiskaldymo. O Eucharistija yra vienybės sakramentas. Mes visi valgome tą pačią Duoną. Visi esame vieno Kristaus Kūno nariai.

Todėl šiandien prašykime, kad mūsų širdys taptų panašios į Jėzaus Širdį – švelnios, atleidžiančios, mylinčios. Kad mūsų šeimose būtų daugiau gerumo. Kad tėvai nebijotų būti tikėjimo liudytojais savo vaikams. Kad jaunimas atrastų gyvą Kristų. Kad Eucharistija mums būtų ne pareiga, o didžiausia dovana.

Ir kai šiandien žvelgsime į baltą Ostiją monstrancijoje, prisiminkime – ten yra Tas, kuris mus pažįsta iki galo. Su mūsų džiaugsmais ir nuovargiu. Su mūsų žaizdomis ir viltimis. Ten yra Jėzus, kurio Širdis iki šiol plaka iš meilės žmogui. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas