Evangelija Jn 20, 19–23

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.

O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“

Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“

Šiandien, Evangelija prasideda labai tyliai, beveik nepastebimai: mokiniai yra susirinkę, durys užrakintos, širdys pilnos baimės. Tai nėra didingas, pakylėtas momentas. Tai labai žmogiška scena. Jie dar negyvena Prisikėlimo džiaugsmu, jie gyvena tarp vilties ir baimės. Tarsi kažkas įvyko, bet dar ne iki galo juos pasiekė. Tai yra labai tikra mūsų pačių gyvenimo patirtis. Mes tikime, bet kartais bijome. Mes žinome, kad Dievas yra, bet vis tiek užsidarome. Mes girdime apie Prisikėlimą, bet gyvename taip, lyg viskas dar būtų nepasikeitę.

            Būtent į šitą vietą – į užrakintas duris, į vidinį žmogaus užsidarymą – ateina Jėzus. Jis nestovi už durų. Jis jų neišlaužia. Jis tiesiog atsiranda tarp mokinių. Tai labai svarbi žinia: Dievui nereikia mūsų leidimo ateiti. Jis ateina net į tas vietas, kur mes patys savęs neįsileidžiame. Jis ateina į mūsų baimes, į mūsų kaltę, į mūsų užsisklendimą.

Pirmasis Jo žodis – „Ramybė jums.“ Ne paaiškinimas. Ne priekaištas. Ne pamokymas. Ramybė. Tai reiškia, kad Dievas pirmiausia gydo ne mūsų aplinkybes, o mūsų širdį. Nes žmogus gali gyventi audroje ir turėti ramybę, o gali gyventi ramybėje ir jausti nerimą. Todėl Jėzus pirmiausia duoda tai, ko labiausiai reikia – vidinę taiką.

Tada Jis parodo savo žaizdas. Tai labai svarbu. Prisikėlęs Kristus neslepia savo kančios. Jis jos neištrina. Jis ją parodo. Bet jau kitaip, kaip meilės ženklą. Tai reiškia, kad Dievas nepanaikina mūsų žaizdų, bet jas perkeičia. Tai, kas skaudėjo, gali tapti vieta, per kurią veikia Dievas.

Tada įvyksta tai, kas yra Sekminių širdis: „Jis įkvėpė į juos.“

Tai vienas giliausių visos Evangelijos momentų. Tai primena pradžią, kai Dievas įkvėpė žmogui gyvybę. Tai reiškia, kad dabar vyksta naujas sukūrimas. Žmogus tampa gyvas ne tik iš išorės, bet iš vidaus. Tai nėra tik moralinis pagerėjimas. Tai naujas gyvenimas.

Šventoji Dvasia nėra tik pagalba. Ji yra pats Dievas mumyse.

Čia slypi didžiulė paslaptis: Dievas nebėra tik „virš mūsų“. Jis yra „mumyse“. Tai reiškia, kad tikėjimas nėra tik sekimas iš tolo. Tai buvimas su Dievu iš vidaus.

Bet Dvasia turi vieną savybę – ji neveikia per prievartą. Ji laukia. Ji kviečia. Ji švelniai juda žmogaus viduje. Todėl galima gyventi šalia jos ir jos nepažinti. Galima būti pakrikštytam, tikėti, bet vis tiek likti „užrakintose duryse“. Todėl Sekminės yra kvietimas. Ne tik prisiminti, bet atsiverti.

Kiekvienas turime savo viduje vietų, kur nenorime įsileisti Dievo. Gal tai baimė. Gal tai nuodėmė. Gal tai nuoskauda. Gal tai kontrolės troškimas. Mes laikome tas duris užrakintas. Net nuo Dievo. Bet Evangelija sako – Jis vis tiek ateina. Ir Jis sako: „Ramybė jums.“

Sekminės nėra triukšmingas įvykis iš praeities. Tai tylus Dievo veikimas šiandien. Tai kvietimas gyventi ne iš baimės, bet iš Dvasios. Ne iš savęs, bet iš Dievo. Galbūt šiandien svarbiausia nėra kažką padaryti. Galbūt svarbiausia yra sustoti. Ir paklausti savęs: ar aš leidžiu Dievui gyventi manyje?

Ir tada labai paprastai pasakyti: „Ateik, Šventoji Dvasia.“ Ateik ne į tai, kas gražu. Bet į tai, kas tikra. Nes kai Ji ateina – žmogus pradeda keistis. Ne iš karto. Ne tobulai. Bet giliai. Tada baimė po truputį traukiasi. Širdis atsiveria. Gyvenimas tampa ne tik išgyvenimu, bet buvimu su Dievu.

Tai ir yra Sekminės. Ne tik diena. Bet gyvenimas, kuriame Dievas kvėpuoja mumyse. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas