Evangelija Mt 28, 16–20

Anuo metu vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.

Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“

Šiandien švenčiame Kristaus Žengimą į dangų – iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip atsisveikinimo šventė, tarsi Jėzus paliktų savo mokinius. Tačiau Evangelija, kurią girdėjome, kalba visai ką kita. Ji nėra apie išėjimą, bet apie pasilikimą. Ji nėra apie pabaigą, bet apie pradžią.

Mokiniai eina į Galilėją, į kalną, kur Jėzus buvo jiems nurodęs. Jie Jį pamato ir Evangelija sako labai atvirai: „Kai kurie dar abejojo.“ Tai labai žmogiška. Net tie, kurie matė Prisikėlusį Kristų, vis tiek dar turėjo abejonių. Tai reiškia, kad tikėjimas nėra tobulumas. Tikėjimas dažnai eina kartu su klausimais, su neaiškumu, su ieškojimu.

Ir būtent tokiems mokiniams – ne tobuliems, ne be abejonės – Jėzus patiki didžiausią užduotį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“.

Tai stulbinantis momentas. Jis nepasirenka stipriausių, nepasirenka labiausiai užtikrintų. Jis pasirenka tuos, kurie dar mokosi tikėti. Tai labai svarbi žinia ir mums: Dievas kviečia ne tada, kai esame tobuli, bet tada, kai esame atviri.

Jėzus sako: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.“ Tai reiškia, kad Jo žengimas į dangų nėra pasitraukimas. Tai Jo išaukštinimas. Jis tampa Viešpačiu viskam. Jis nebėra apribotas vieta ar laiku. Jis yra visur. Ir tada pats svarbiausias pažadas: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Tai yra Šeštinių širdis.

Jėzus žengia į dangų, kad būtų dar arčiau. Jis nebesusietas su viena vieta – Jis yra visur. Jis nebesusietas su vienu momentu – Jis yra kiekviename mūsų gyvenimo momente. Todėl Šeštinės nėra apie atsisveikinimą. Tai apie pasitikėjimą. Apie tai, kad mes nepalikti vieni.

Ši Evangelija kviečia mus pažvelgti į savo tikėjimą labai konkrečiai. Ar aš gyvenu taip, lyg Kristus būtų su manimi? Ar mano kasdienybėje yra vietos Jo buvimui? Nes kartais mes gyvename taip, lyg Jis būtų kažkur toli – danguje, praeityje, bažnyčioje. O Jis sako: „Aš esu su tavimi.“ Ne tik sekmadienį. Ne tik maldoje. Bet visur.

Dar viena labai svarbi šios dienos žinia – misija. „Eikite…“ – sako Jėzus. Tikėjimas nėra tik sau. Jis nėra tik vidinis jausmas ar asmeninė patirtis. Jis kviečia išeiti. Ne būtinai toli. Bet į savo aplinką – į šeimą, į darbą, į žmones, kuriuos sutinkame.

Liudyti tikėjimą ne tik žodžiais, bet gyvenimu. Per kantrybę. Per atleidimą. Per gerumą. Nes būtent taip pasaulis pamato Kristų.

Lietuviškoje tradicijoje Šeštinės visada buvo šventė, kuri sujungia dangų ir žemę. Žmonės puošdavo bažnyčias žaluma, berželiais, gėlėmis. Tai buvo ženklas, kad gyvybė kyla aukštyn, kad žmogaus gyvenimas nėra užvertas žemėje. Tai kvietimas pakelti akis, bet ne pabėgti nuo gyvenimo, o gyventi jį su viltimi.

Ir šiandien mes esame pakviesti daryti tą patį. Pakelti širdį. Ne nuo gyvenimo, bet per gyvenimą. Ne atsitraukti, bet giliau į jį įeiti. Nes Kristus jau yra ten, kur mes einame. Ir Jis eina su mumis. Todėl galbūt šiandien verta tyliai sau pasakyti: Aš nesu vienas. Mano kelias turi tikslą. Kristus yra su manimi. Ir tai yra didžiausia Šeštinių žinia. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas