Evangelija Jn 14, 15–21

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams:

„Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.

Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“

Šiandienos Evangelijoje Jėzus kalba labai intymiai, labai artimai, tarsi atsisveikindamas, bet kartu ir labai stipriai pažadėdamas: „Jei mane mylite – laikysitės mano įsakymų.“ Ir iš karto priduria: „Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją – Tiesos Dvasią.“ Tai yra vieni iš giliausių žodžių, kuriuose atsiskleidžia, kas yra tikras tikėjimas.

Dažnai galvojame, kad tikėjimas yra jausmas, kai gera melstis, kai jaučiamės arti Dievo. Kartais galvojame, kad tai žinojimas, suprasti, kas yra Dievas, žinoti mokymą, laikytis taisyklių. Tačiau Jėzus viską labai paprastai ir kartu labai giliai sujungia: tikėjimas yra meilė, kuri tampa gyvenimu. „Jei mane mylite – laikysitės mano įsakymų.“ Tai reiškia, kad tikėjimas nėra tik žodžiai ar jausmai, jis pasirodo per pasirinkimus, per kasdienybę, per tai, kaip gyvename.

Ir vis dėlto Jėzus žino, kad žmogui vienam tai sunku. Kad mes pavargstame, kad mūsų meilė svyruoja, kad kartais norime, bet nepavyksta. Todėl Jis pažada: „Duos jums kitą Globėją.“ Tai yra Šventoji Dvasia – ne kaip idėja, ne kaip simbolis, bet kaip gyvas Dievo buvimas mumyse.

Žodis „Globėjas“ yra labai gražus. Tai tas, kuris yra šalia. Tas, kuris guodžia, stiprina, primena, veda. Tai reiškia, kad mes nesame palikti vieni gyventi tikėjimo. Dievas pats gyvena mumyse. Jis pats mus veda iš vidaus.

Jėzus sako dar stipriau: „Aš nepaliksiu jūsų našlaičiais.“ Tai labai jautrus žodis. Našlaitis – tai tas, kuris neturi, kas jį saugotų, kas juo rūpintųsi, kas jį mylėtų. Ir Jėzus sako – jūs tokie nebūsite. Niekada.

Galbūt gyvenime būna momentų, kai jaučiamės vieni. Kai atrodo, kad niekas nesupranta, kad niekas nepalaiko, kad net Dievas tylus. Bet ši Evangelija sako: tai nėra tiesa. Net jei nejauti – Jis yra. Net jei nematai – Jis veikia.

Ir tada Jėzus sako dar vieną labai svarbų dalyką: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi – tas mane myli.“ Ir priduria: „Kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“ Tai reiškia, kad tikėjimas nėra vienpusis. Tai santykis. Kuo labiau žmogus atsiveria Dievui, tuo labiau Dievas atsiveria jam.

Ši Evangelija labai kviečia pažvelgti į savo tikėjimą. Ar jis gyvas? Ar jis yra tik įprotis? Ar jis yra tik sekmadienis, ar kasdienybė?

Galbūt šiandien verta savęs paklausti: ar aš myliu Kristų? Ne teoriškai, bet konkrečiai. Ar mano gyvenime yra vietos Jo žodžiui? Ar aš leidžiu Jam mane vesti?

Ir kartu, ar aš pasitikiu, kad nesu vienas? Kad Šventoji Dvasia yra manyje? Kad net mano silpnumuose Dievas veikia?

Mes esame pakeliui į Sekmines – į Šventosios Dvasios atsiuntimą. Ir šiandienos Evangelija yra tarsi pasiruošimas. Ji kviečia atverti širdį. Ne sudėtingai, bet paprastai.

Galbūt pakanka tyliai pasakyti: „Viešpatie, aš noriu Tave mylėti. Padėk man gyventi tuo tikėjimu. Ateik, Šventoji Dvasia.“

Nes tikėjimas nėra tai, ką turime sukurti patys. Tai dovana, kurią reikia priimti.

Ir kai ją priimame – mes nebesame vieni. Mes esame su Dievu. Ir Dievas yra mumyse. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas