Pirmadienį po Sekminių Bažnyčia mini Švenčiausiąją Mergelę Mariją kaip Bažnyčios Motiną. Tai palyginti naujas liturginis minėjimas visuotiniame Bažnyčios kalendoriuje, tačiau pati jo prasmė yra labai sena ir giliai įsišaknijusi krikščioniškoje tradicijoje. 2018 metų vasario 11 dieną popiežius Pranciškus paskelbė dekretą, kuriuo šis minėjimas oficialiai įtrauktas į Romos liturginį kalendorių, o pirmą kartą visoje Bažnyčioje jis buvo švenčiamas 2018 metų gegužės 21 dieną – pirmadienį po Sekminių.

Tačiau Marijos, kaip Bažnyčios Motinos, titulas nėra naujas. Jis gimė iš pačios Evangelijos ir buvo puoselėjamas šimtmečiais. Ypatingai svarbus momentas yra Kristaus kryžius. Evangelijoje pagal Joną girdime, kaip mirštantis Jėzus kreipiasi į savo Motiną ir mokinį Joną: „Moterie, štai tavo sūnus… štai tavo motina“ (Jn 19, 26–27). Bažnyčia nuo ankstyvųjų amžių šiuose žodžiuose matė ne tik rūpestį apaštalu Jonu, bet ir dvasinę Marijos motinystę visai Bažnyčiai. Prie kryžiaus Marija tampa ne tik Jėzaus Motina, bet ir visų tikinčiųjų Motina.

Ši mintis ypač išryškėjo XX amžiuje. 1964 metų lapkričio 21 dieną, vykstant II Vatikano Susirinkimui, popiežius Paulius VI oficialiai paskelbė Mariją „Bažnyčios Motina“ („Mater Ecclesiae“). Jis sakė, kad Marija „motiniška meile rūpinasi Kristaus broliais, kurie dar keliauja ir susiduria su pavojais bei sunkumais“.

Teologiškai šis titulas labai gilus. Marija nėra Bažnyčios „viršuje“ kaip atskira nuo jos. Ji yra pirmoji tikinčioji, pirmoji Kristaus mokinė, ta, kuri tobuliausiai priėmė Dievo žodį. Ji tapo Bažnyčios paveikslu – žmogumi, kuris visiškai atsiveria Dievui. Todėl Marija yra ne tik Motina, kuri globoja, bet ir pavyzdys, kaip Bažnyčia turi tikėti, mylėti ir pasitikėti.

Labai simboliška, kad šis minėjimas švenčiamas po Sekminių. Sekminės laikomos Bažnyčios gimimu, kai Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų. Apaštalų darbų knygoje matome, kad Marija buvo kartu su mokiniais, meldėsi su jais ir laukė Dvasios atėjimo (Apd 1, 14). Tai reiškia, kad Marija yra pačioje Bažnyčios pradžioje – kaip Motina, lydinti gimstančią krikščionių bendruomenę.

Lietuvoje pamaldumas Marijai nuo seno užima ypatingą vietą. Mūsų krašte Marija dažnai vadinama ne tik Dangaus Karaliene, bet ir Motina, globėja, užtarėja. Gegužinės pamaldos, Marijos litanija, Aušros Vartų Gailestingumo Motinos pagarbinimas, Šiluvos apsireiškimas – visa tai rodo, kaip giliai lietuvių tikėjime įsišaknijęs motiniškas Marijos artumas. Todėl Marijos kaip Bažnyčios Motinos titulas labai natūraliai atpažįstamas ir mūsų žmonių širdyse.

Marija Bažnyčios Motina ypač svarbi tada, kai žmogus jaučiasi vienišas, silpnas ar pasimetęs. Motina ne tik moko, bet ir lydi. Ji nepakeičia Kristaus, bet visada veda pas Jį. Tikrasis marijinis pamaldumas niekada nesustoja ties pačia Marija – jis visada veda į Evangeliją ir į Jėzų.

Šiandienos pasaulyje, kuriame daug nerimo, susiskaldymo ir dvasinio nuovargio, Bažnyčia vėl kviečia pažvelgti į Mariją kaip į Motiną. Motina nepasitraukia, kai sunku. Ji lieka. Ji meldžiasi. Ji laukia. Ji guodžia. Būtent tokią Mariją matome Evangelijoje – prie kryžiaus, tarp apaštalų, maldoje.

Todėl šis minėjimas nėra tik gražus titulas. Tai kvietimas kiekvienam tikinčiajam atrasti, kad Bažnyčia nėra vien institucija ar pastatas. Ji yra šeima. O šeimoje yra Motina.

Švenčiausioji Mergele Marija, Bažnyčios Motina, globok Bažnyčią visame pasaulyje, stiprink šeimas, vesk mus pas savo Sūnų ir mokyk tikėti taip, kaip tikėjai Tu.

Parapijos info.