Evangelija Lk 24, 13–35

Štai tą [pirmąją savaitės] dieną du Jėzaus mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.

Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“

Jėzus paklausė: „O kas gi?“

Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė.“

Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti…“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui.“ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

Šiandienos Evangelija mus veda į kelią – į Emauso kelią. Tai ne tik dviejų mokinių kelionė, tai labai artimas ir mūsų gyvenimo paveikslas. Jie eina nusivylę, liūdni, praradę viltį. Jų lūkesčiai sugriuvo, jų tikėjimas sukrėstas. Jie kalba apie tai, kas įvyko, bando suprasti, bet jų širdyse daugiau skausmo nei atsakymų. Ir kaip dažnai tai yra ir mūsų patirtis – kai gyvenimas nesiklosto taip, kaip tikėjomės, kai Dievas atrodo tylus, kai atrodo, kad viskas baigta. Ir būtent tokiu momentu prie jų prisijungia Jėzus. Jis eina kartu, bet jie Jo neatpažįsta. Tai labai svarbi detalė – Jėzus yra šalia, bet jų akys tarsi uždengtos. Ir taip dažnai būna mūsų gyvenime: Dievas yra arti, eina su mumis, bet mes Jo nepastebime, nes esame per daug susitelkę į savo skausmą, į savo nusivylimą, į tai, kas neįvyko.

Jėzus pradeda su jais kalbėtis. Jis klauso, leidžia jiems išsipasakoti, išlieti širdį. Jis neskuba jų taisyti, neskuba duoti atsakymų. Pirmiausia Jis eina su jais jų keliu. Tai labai švelnus ir gilus Dievo veikimo būdas – Jis įeina į mūsų istoriją, į mūsų klausimus, į mūsų abejones. Tik vėliau Jis pradeda aiškinti Raštus, atveria jiems prasmę, parodo, kad kančia nebuvo pabaiga, kad viskas turėjo vykti taip, kaip Dievas numatė. Ir tada Evangelija sako labai gražų sakinį: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo?“ Tai reiškia, kad net jei akys dar neatpažįsta, širdis jau pradeda jausti. Tikėjimas dažnai gimsta ne iš aiškumo, bet iš vidinio šilumos, iš tyliai augančio suvokimo, kad Dievas yra čia.

Ir vis dėlto jie Jėzaus dar neatpažįsta iki tol, kol neateina į namus ir nesėda prie stalo. Tik laužant duoną jų akys atsiveria. Tai labai svarbus momentas – Jėzus atpažįstamas bendrystėje, Eucharistijoje, paprastame buvime kartu. Ir tada Jis dingsta iš jų akių. Tarsi sakytų: dabar jūs jau žinote, dabar jūs jau galite eiti.

Ir štai kas pasikeičia – jie, kurie ėjo nusivylę, dabar grįžta. Naktį. Nedelsdami. Jų kelias apsiverčia. Jie tampa liudytojais. Jie nebegali pasilikti su tuo, ką patyrė.

Ši Evangelija labai aiškiai kalba ir mums. Kiekvienas turime savo Emauso kelią – savo nusivylimus, savo klausimus, savo momentus, kai atrodo, kad viskas baigta. Ir būtent ten Jėzus ateina. Ne tada, kai viskas aišku, bet tada, kai esame pasimetę. Jis eina kartu, net jei Jo neatpažįstame. Jis kalba, net jei dar nesuprantame. Jis laužo duoną, kad mūsų akys atsivertų.

Gal ir mes šiandien esame tame kelyje. Gal mūsų širdyse yra klausimų, nuovargio, tylos. Bet Evangelija kviečia ne sustoti, o eiti toliau – nes Kristus jau yra mūsų kelyje. Ir galbūt šiandien svarbiausia ne viską suprasti, bet leisti Jam būti šalia.

Ir kai mūsų širdys pradeda „degti“, kai tikėjimas vėl tyliai atgyja, kai pajuntame, kad Dievas yra arti – tai ženklas, kad Jis jau veikia.

Todėl prašykime šią dieną: Viešpatie, eik su manimi mano kelyje, net kai Tavęs neatpažįstu. Atverk mano širdį, kad ji degtų, ir mano akis, kad Tave pažinčiau. Ir kai Tave sutinku – duok man drąsos grįžti, liudyti ir gyventi kaip prisikėlimo žmogui. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas