„Vyskupijos, kur kelias nutiestas šimtą metų malda ir žodžiu,

Dievo meile šiandieną nušviestas aš tikėjime žengti galiu“

(iš Panevėžio vyskupijos 100 metų jubiliejaus himno)

Prieš šimtą metų, 1926 m. per šv. Velykas, popiežius Pijus XI paskelbė apaštališkąją konstituciją „Lituanorum gente“, kuria įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją su dabartinėmis vyskupijomis. Lietuvos vyskupijų projektą pateikė tuomet arkivyskupas palaimintasis Jurgis Matulaitis. Ir nuo tada Katalikų Bažnyčia Lietuvoje tapo tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui.

Balandžio 11 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje iškilmingai šventėme Panevėžio vyskupijos, kuriai priklauso ir Zarasų dekanatas, įsteigimo 100-tųjų metinių minėjimo atidarymą. Vadovaujami Zarasų dekanato dekano ir Zarasų parapijos klebono kunigo Vydo Juškėno į šią istorinę iškilmę dideliu autobusu vykome abiejų Zarasų bažnyčios chorų choristai su vadove vargonininke Lina Šeduikyte ir parapijiečiai. Į šią šventinę piligrimystę, kaip ir į visas, širdyje vežėmės savo intencijas ir, žinoma, tuos, kurie dėl ligos ar tarnysčių negalėjo vykti drauge.

Didelis džiaugsmas – galimybė būti gražios vienovės dalimi. Nuostabus jausmas – vieningai giedoti savo katedroje kartu su visos Panevėžio vyskupijos dekanatų ir parapijų choristais, kurių buvo net apie 370, ir melstis bei švęsti Eucharistiją vienybėje su mūsų vyskupijos ir kitų Lietuvos vyskupijų vyskupais ir tokia daugybe kunigų, vienuolių bei pasauliečių. Koks stebuklingas Dievo planas šią svarbią datą minėti ir tokiu ypatingu laiku, kai švenčiame šv. Velykas – mūsų brangiausius išganymo slėpinius – ir Dievo Gailestingumo šventės išvakares.

Neapsakoma Dievo dovana ir malonė – būti ir jaustis Dievo palaimintiems ir Jo Gailestingumo apglėbtiems: kelionės pradžioje drauge pasimeldę Rožinio maldą buvome kunigo Vydo palaiminti, o šv. Mišių pabaigoje Jo Ekscelencija vyskupas Linas Vodopjanovas OFM paskelbė apie Visuotinių atlaidų malonę dalyvavusiems šioje iškilmėje.

Širdis pilna dėkingumo už bendrystės ir vienybės, patirto svetingumo džiaugsmą, už galimybę dalyvauti ir švęsti ir už brangiausias malones išgyventi Kristaus Karaliaus artumo palaimą ir dovanojamą viltį, nuskambėjusią antrajame šv. Mišių skaitinyje: „Jūs mylite jį (Jėzų Kristų), nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinote gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą.“ (1 Pt 1, 8-9)

Aleliuja!

Audronė Bakutienė