Evangelija Jn 10, 1-10

Anuo metu Jėzus kalbėjo:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.“

Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. O Jėzus kalbėjo toliau:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.“

Šiandienos Evangelija mus kviečia į labai artimą ir šiltą paveikslą – į Gerojo Ganytojo vaizdinį. Jėzus kalba apie avis, apie ganytoją, apie vartus. Ir galbūt iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tolima mūsų laikams, bet iš tikrųjų tai kalba apie labai gilią tiesą: apie santykį, apie pažinimą, apie pasitikėjimą. Jėzus sako: „Aš esu vartai“ ir „avys klauso mano balso“. Tai reiškia, kad tikėjimas nėra tik taisyklės ar pareigos – tai santykis su tuo, kuris pažįsta ir kviečia.

Ganytojas pažįsta savo avis. Ne bendrai, ne iš tolo, bet asmeniškai. Ir avys pažįsta ganytojo balsą. Tai labai gražus ryšys – ne prievartos, ne baimės, bet pažinimo ir pasitikėjimo. Ganytojas nevaro jėga, bet kviečia. Ir tik tos, kurios atpažįsta jo balsą, eina paskui.

Ši Evangelija kviečia mus paklausti savęs: ar aš atpažįstu Kristaus balsą savo gyvenime? Tarp daugybės balsų – informacijos, nuomonių, spaudimo, triukšmo – ar dar girdžiu tą tylų, bet tikrą balsą, kuris veda į gyvenimą?

Nes yra ir kitų balsų. Evangelija kalba apie tuos, kurie ateina vogti, naikinti, klaidinti. Tai viskas, kas atitraukia nuo gyvenimo pilnatvės – melas, savanaudiškumas, abejingumas, nuodėmė. Jie dažnai kalba garsiai, patraukliai, bet veda ne ten, kur yra tikras gyvenimas.

O Jėzus sako labai aiškiai: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.“ Tai yra raktas. Dievas nori ne apriboti, bet duoti gyvenimą. Ne sumažinti, bet išplėsti. Ne uždaryti, bet atverti.

Ir šiandien, kai švenčiame Gerojo Ganytojo sekmadienį, mes taip pat meldžiamės už dvasinius pašaukimus. Nes Bažnyčia šiandien taip pat turi būti vieta, kur skamba Ganytojo balsas. Kunigai, vienuoliai, vienuolės – tai žmonės, kurie yra pašaukti būti šio balso nešėjais. Ne savimi, bet Kristumi. Ne savo žodžiais, bet Jo žodžiu.

Tačiau pašaukimas prasideda ne seminarijoje ar vienuolyne. Jis prasideda širdyje. Tada, kai žmogus išdrįsta klausytis. Tada, kai ne tik kalba, bet ir tyli. Tada, kai leidžia Dievui prabilti.

Galbūt tarp mūsų yra jaunų žmonių, kurie jaučia tylų kvietimą. Gal dar nedrąsų, gal dar neaiškų. Šiandien yra diena jį išgirsti ir jo neišsigąsti. Dievas nekviečia tam, kad atimtų gyvenimą – Jis kviečia tam, kad jį padovanotų pilnatvėje.

Šiandien taip pat yra ir Pasaulinė gyvybės diena. Tai labai gražiai susiję su Evangelija. Nes Jėzus kalba apie gyvenimą – ne tik fizinį, bet ir dvasinį, pilną, prasmingą. Kiekviena gyvybė yra dovana. Kiekvienas žmogus yra pažintas, mylimas, pašauktas.

Gyvybė nėra atsitiktinumas. Ji yra patikėta. Ir mes esame kviečiami ją saugoti – ne tik pradžioje, bet visais jos etapais. Saugoti per pagarbą, per meilę, per rūpestį.

Šiandien Jėzus stovi prieš mus kaip Ganytojas ir sako: „Aš esu vartai.“ Tai reiškia – per Jį mes įeiname į tikrą gyvenimą. Per Jį randame kryptį, prasmę, saugumą. Bet Jis neverčia. Jis kviečia.

Todėl šiandien galime savęs paklausti: kieno balsą aš girdžiu? Kur aš einu? Kas mane veda?

Ir galbūt paprasta malda gali tapti atsakymu: Viešpatie, padėk man išgirsti Tavo balsą. Padėk man juo pasitikėti. Padėk man eiti ten, kur Tu vedi. Nes tik ten yra gyvenimas. Gyvenimas, kurį Tu dovanoji gausiai. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas