Evangelija Jn 11, 1–45

Anuo metu buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo.

Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“

Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“

Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos.“

Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“

Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks.“ Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą.

Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį.“

Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“

Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“

Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“

Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“

Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“

Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“

Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave.“ Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti.

O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“

Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“

Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk.“ Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“

Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.“

Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“

Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.

Penktojo Gavėnios sekmadienio Evangelija pasakoja vieną stipriausių ir jaudinančių įvykių Evangelijoje – Lozoriaus prikėlimą iš numirusių. Tai pasakojimas apie gyvenimą ir mirtį, apie tikėjimą ir abejonę, apie skausmą ir viltį.

Evangelija prasideda labai paprastai: Jėzaus draugas Lozorius suserga. Jo seserys, Morta ir Marija, siunčia žinią Jėzui: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“

Tai labai žmogiškas kreipimasis. Kai mums ar mūsų artimiesiems sunku, mes taip pat šaukiamės Dievo: „Viešpatie, pažiūrėk, kas vyksta.“ Mes tikimės, kad Jis ateis greitai, kad viską išspręs, kad padarys stebuklą.

Tačiau Evangelija pasako kažką netikėto – Jėzus neateina iš karto. Jis dar dvi dienas pasilieka ten, kur buvo. Ir kai pagaliau ateina į Betaniją, Lozorius jau keturias dienas guli kape.

Ši Evangelijos vieta dažnai sukelia klausimą: kodėl Jėzus delsė? Kodėl leido įvykti tragedijai?

Tai klausimas, kurį kartais ir mes užduodame Dievui. Kodėl Jis ne visada įsikiša taip, kaip mes tikimės? Kodėl leidžia išgyventi skausmą, ligą, netektį?

Bet Evangelija mums parodo, kad Dievas nėra abejingas. Viena gražiausių eilučių visoje Biblijoje sako: „Jėzus pravirko.“

Dievas verkia kartu su žmogumi. Jis nėra šaltas stebėtojas. Jis dalijasi mūsų skausmu. Tai labai svarbi žinia – Dievas nėra toli nuo mūsų kančios.

Kai Jėzus ateina prie Lozoriaus kapo, Morta sako: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“

Tai ir tikėjimo, ir skausmo žodžiai vienu metu. Ji tiki Jėzumi, bet kartu nesupranta, kodėl taip nutiko.

Ir tada Jėzus ištaria vieną svarbiausių Evangelijos sakinių: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.“

Jėzus nekalba tik apie ateitį ar apie paskutinę dieną. Jis kalba apie gyvenimą, kuris prasideda jau dabar. Tikėjimas į Kristų nėra tik paguoda po mirties. Tai naujo gyvenimo pradžia jau šiandien.

Kai Jėzus prieina prie kapo, Jis liepia nuristi akmenį. Tai svarbus simbolis. Kartais ir mūsų gyvenime yra „akmenų“, kurie uždaro širdį: nuoskaudos, nuodėmė, nusivylimas, praradimai. Ir pirmas žingsnis link gyvenimo yra leisti tą akmenį nuristi.

Tada Jėzus sušunka: „Lozoriau, išeik!“

Ir žmogus, kuris buvo miręs, išeina iš kapo.

Tai yra ne tik stebuklas. Tai ženklas, kad Kristus turi galią nugalėti mirtį. Ir ne tik fizinę mirtį, bet ir visas tas „mirtis“, kurios kartais apsigyvena mūsų gyvenime: neviltį, užsisklendimą, prasmės praradimą.

Evangelija baigiasi sakiniu: „Daugelis įtikėjo į Jį.“

Šis įvykis tampa ženklu, kad Jėzus yra tas, kuris atneša gyvenimą. Bet kartu tai yra ir kelias į Jo paties kančią – nes po šio stebuklo priešai nusprendžia Jį nužudyti.

Mes jau esame arti Didžiosios savaitės. Lozoriaus prikėlimas yra tarsi pranašystė apie Velykas. Jėzus netrukus pats įžengs į mirtį – bet tam, kad ją nugalėtų.

Šiandien Evangelija kviečia kiekvieną mūsų paklausti savęs: ar tikiu, kad Kristus gali atnešti naują gyvenimą į mano situaciją? Ar leidžiu Jam nuristi akmenį nuo mano širdies? Ar girdžiu Jo balsą, kuris kviečia išeiti iš tamsos?

Gavėnia artėja prie pabaigos. Tai metas dar kartą atsiverti Kristui, kuris sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.“

Tegul Jo žodis pasiekia mūsų širdį ir padeda mums išeiti iš visko, kas mus laiko „kape“, kad galėtume gyventi pilnesnį gyvenimą su Juo. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas