Evangelija Jn 9, 1–41

Anuo metu, eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.

Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“

Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.

Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“

Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje.“ („Siloamas“ reiškia „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis.

Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus.“ O jis atsakė: „Taip, tai aš“.

Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“

Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamą nusiprausti.’ Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau.“ Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau.“

Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu.“

Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo.“ O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas.“

Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save.“ Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį.“

Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis.“ Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.“ Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“

Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome.“

Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti.“

Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk.

Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba.“ Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį.

O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų.“ Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: ‘Mes neakli!’ – Taigi jūs kalti.“

IV Gavėnios sekmadienis vadinamas Laetare – „Džiaukitės“. Gavėnios viduryje Bažnyčia tarsi švelniai pakelia mūsų žvilgsnį ir primena: kelias veda į šviesą. Ir šiandienos Evangelija yra būtent apie tai – apie regėjimą, apie šviesą, apie žmogų, kuris buvo aklas ir praregėjo.

Evangelija prasideda labai žmogišku klausimu. Pamatę aklą nuo gimimo, mokiniai klausia: „Kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“

Tai klausimas, kuris iki šiol gyvas. Kai matome kančią, ligą, neteisybę, labai greitai norisi rasti kaltą. Norisi paaiškinimo. Bet Jėzus nutraukia šią logiką. Jis sako: ne apie kaltę čia kalba. Ne apie bausmę. Ši situacija taps vieta, kur apsireikš Dievo darbai.

Tai labai svarbi žinia mums. Ne kiekviena tamsa yra bausmė. Ne kiekvienas sunkumas yra Dievo atstūmimas. Kartais būtent per mūsų ribotumą Dievas ruošia šviesą, kurios dar nematome.

Toliau įvyksta neįprastas veiksmas. Jėzus paėmęs purvo, patepa juo aklojo akis ir liepia nusiplauti Siloamo tvenkinyje. Ir žmogus praregi.

Įdomu tai, kad stebuklas vyksta procese. Ne akimirksniu Jėzui ištarus žodį, bet žmogui paklusus ir nuėjus. Tai ir mūsų tikėjimo kelias. Dievas dažnai veikia ne per momentinius lūžius, o per žingsnius, kuriuos turime žengti.

Bet tikroji Evangelijos drama prasideda ne tada, kai žmogus praregi, o tada, kai pradeda reaguoti aplinkiniai. Kaimynai sutrinka. Fariziejai pradeda tardymą. Tėvai bijo kalbėti.

Ir štai paradoksas: tas, kuris buvo aklas, vis aiškiau mato – ne tik akimis, bet ir širdimi. O tie, kurie fiziškai mato, vis labiau užsisklendžia.

Tai labai stipri Evangelijos ironija. Galima turėti akis ir nematyti. Galima būti religingam ir neatpažinti Dievo veikimo. Galima būti arti šventyklos ir toli nuo tiesos.

Aklasis pereina gražų tikėjimo kelią. Iš pradžių jis sako: „Tas žmogus vadinamas Jėzumi.“ Vėliau: „Jis pranašas.“ Galiausiai jis parpuola prieš Jėzų ir išpažįsta tikėjimą.

Tai ir mūsų kelias. Tikėjimas dažnai auga pamažu. Per patirtį. Per klausimus. Per ištikimybę tam, ką jau suprantame.

Labai jaudinantis momentas, kai išgydytasis žmogus yra išmetamas iš sinagogos. Už tiesą. Už tai, kad neišsigynė to, ką patyrė. Ir ką daro Jėzus? Evangelija sako: Jėzus jį susiranda.

Tai nepaprastai viltinga žinia. Kai dėl tikėjimo ar tiesos patiriame nesupratimą, atstūmimą ar vienatvę – Kristus ieško mūsų. Ne palieka. Ne pamiršta. Ieško.

Laetare sekmadienis kviečia džiaugtis ne todėl, kad gyvenime nėra tamsos, bet todėl, kad šviesa jau veikia.

Todėl šiandien verta savęs paklausti: Kuriose mano gyvenimo vietose dar esu aklas? Kur Dievas jau veikia, o aš dar priešinuosi? Ar leidžiu Jėzui liesti mano silpnumą, net jei Jo būdas man atrodo keistas?

Gavėnia yra metas, kai Viešpats švelniai atveria mūsų akis – per Dievo žodį, per sąžinę, per žmones šalia mūsų.

Prašykime šiandien drąsos matyti. Ne tik tai, kas patogu. Bet ir tai, kas kviečia keistis. Ir prašykime nuolankumo būti tais, kurie, kaip Evangelijos žmogus, gali paprastai pasakyti: „Buvau aklas, o dabar regiu.“ Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas