Evangelija Mt 17, 1–9

Anuo metu Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.

Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui.“

Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę.

Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.

Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.“

Šiandien švenčiame II Gavėnios sekmadienį ir kartu minime Maldos už lietuvius pasaulyje sekmadienį. Dievo žodis mus veda į Taboro kalną, į Jėzaus atsimainymo slėpinį. Tai šviesos, vilties ir stiprinimo akimirka. Ir ji nėra atsitiktinai duota būtent Gavėnios kelyje.

Evangelija pasakoja, kad Jėzus pasiima Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsiveda juos į aukštą kalną. Ten, jų akyse, Jis atsimaino: Jo veidas sušvinta kaip saulė, drabužiai tampa balti kaip šviesa. Mokiniams tai buvo sukrečianti patirtis. Jie trumpam pamato, kas iš tiesų yra Jėzus – ne tik Mokytojas, ne tik keliaujantis pamokslininkas, bet Dievo Sūnus, šlovės Viešpats.

Kodėl ši scena tokia svarbi Gavėnioje? Todėl, kad ji vyksta prieš kryžiaus kelią. Jėzus žino, kad mokiniams bus labai sunku. Jie matys Jo kančią, pažeminimą, mirtį. Todėl prieš tai Jis leidžia jiems patirti šviesą, kad tamsos valandą jie neprarastų vilties.

Tai labai žmogiška Dievo pedagogika: Jis duoda stiprybės iš anksto.

Ir čia šiandienos šventė gražiai susitinka su mūsų malda už lietuvius visame pasaulyje. Daugybė mūsų tautiečių gyvena savo „dykumose“ – toli nuo tėvynės, nuo artimųjų, nuo gimtos kalbos skambesio kasdienybėje. Vieni išvyko ieškodami darbo, kiti – saugumo, dar kiti – naujų galimybių. Kiekvieno istorija skirtinga, bet daugeliui pažįstamas jausmas būti tarp dviejų pasaulių.

Todėl šiandien Evangelijos šviesa labai aktuali. Taboro kalnas primena: net jei kelias veda per nežinią, Dievas savo žmonių nepamiršta. Net jei esi toli nuo gimtinės, tu nesi toli nuo Dievo.

Petras, pamatęs šlovę, sušunka: „Viešpatie, gera mums čia būti!“ Tai labai atpažįstamas žmogiškas noras – sustabdyti gražią akimirką. Pastatyti palapines. Pasilikti ten, kur šviesu ir ramu. Bet Jėzus jų ten nepasilieka. Po atsimainymo jie turi leistis žemyn – atgal į kasdienybę, į žmonių minią, į ligonius, į nesupratimą, galiausiai – į kryžiaus kelią.

Tai ir mums labai svarbi žinia. Tikėjimo patirtys, šventės, gražios maldos akimirkos nėra skirtos tam, kad nuo gyvenimo pabėgtume. Jos skirtos tam, kad turėtume jėgų sugrįžti į gyvenimą.

Maldos už lietuvius pasaulyje sekmadienį ypač meldžiamės už tuos, kurie galbūt ilgisi namų, kurie kuria gyvenimą svetur, kurie stengiasi išlaikyti tikėjimą, kalbą ir tapatybę svetimoje aplinkoje. Kartais didžiausia emigranto dykuma yra ne atstumas kilometrais, o vienatvė širdyje.

Šiandien Dievo balsas nuo kalno skamba ir mums: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus… Jo klausykite!“

Tai yra Gavėnios kryptis. Ne vien daugiau pasninkauti, ne vien daugiau atsisakyti, bet labiau klausytis Jėzaus. Klausytis Jo žodžio, Jo tylos, Jo kvietimo mylėti konkrečiai.

Ir dar viena labai švelni Evangelijos detalė: kai mokiniai išsigąsta ir parpuola ant veido, Jėzus prieina, paliečia juos ir sako: „Kelkitės, nebijokite.“ Tai vieni šilčiausių Evangelijos žodžių. Dievo šlovė negniuždo – ji pakelia. Dievo artumas negąsdina – jis drąsina.

Tegul šiandien mūsų malda pasiekia visus lietuvius, kad ir kur jie būtų – Airijoje ar Norvegijoje, Amerikoje ar Australijoje, didmiesčiuose ar mažuose miesteliuose. Tegul jie patiria, kad Bažnyčia juos prisimena, kad tauta juos nešiojasi širdyje, o Dievas eina kartu su jais kiekviename kelyje.

O mums visiems ši Evangelija tebūna kvietimas Gavėnioje: kartais pakilti į „kalną“ maldoje, kad turėtume šviesos leistis į kasdienybės slėnius. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas