Evangelija Mt 4, 1–11

Anuo metu Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas.

Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“

Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“

Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“

Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“

Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“

Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.

Pirmąjį Gavėnios sekmadienį Evangelija mus visada nuveda į dykumą. Ne atsitiktinai. Gavėnia nėra tik gražus liturginis laikotarpis ar papročių rinkinys. Ji yra kelias į tiesą apie save ir apie Dievą. Todėl šiandien girdime pasakojimą apie Jėzų, kuris „buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas“ (Mt 4, 1–11).

Ši viena eilutė jau pasako labai daug. Jėzus pats nepasirenka komforto. Jis neieško minios, nekuria stebuklų. Jis eina ten, kur tylu, sunku ir nepatogu. Ir dar svarbiau – Jis eina ten vedamas Dvasios. Tai reiškia, kad gundymas, sunkumas, išbandymas ne visada yra ženklas, jog Dievas mus paliko. Kartais tai ženklas, kad Dievas nori mus sustiprinti.

Dykuma Biblijoje yra ypatinga vieta. Tai vieta, kur Izraelio tauta klajojo keturiasdešimt metų, mokydamasi pasitikėti Dievu. Tai vieta, kur pranašai girdėjo Dievo balsą. Ir tai vieta, kur žmogus lieka vienas su savimi – be kaukių, be priedangų, be pertekliaus. Todėl ir Jėzus keturiasdešimt dienų pasninkauja. Jis sąmoningai priima silpnumą. Ne todėl, kad Jis būtų silpnas, bet todėl, kad nori iki galo pasidalinti žmogaus patirtimi.

Pirmasis gundymas atrodo labai paprastas ir net logiškas: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“ Jėzus yra alkanas. Tikrai alkanas. Ir velnias siūlo sprendimą: panaudok savo galią sau. Kodėl kentėti, jei gali išspręsti problemą? Kodėl pasitikėti, jei gali kontroliuoti?

Tai gundymas, kurį labai gerai pažįstame ir mes. Kiek kartų norime, kad Dievas taptų mūsų problemų sprendėju, bet ne mūsų gyvenimo Viešpačiu? Kiek kartų sakome: „Jei Dievas mane myli, Jis turi tai sutvarkyti dabar.“ Jėzus atsako Šventojo Rašto žodžiais: „Žmogus gyvas ne vien duona.“ Tai nereiškia, kad duona nesvarbi. Tai reiškia, kad gyvenimas negali būti pastatytas vien ant poreikių tenkinimo. Jėzus pasirenka pasitikėjimą Tėvu, net tada, kai kūnas silpnas.

Antrasis gundymas dar klastingesnis. Velnias nuveda Jėzų į šventyklos viršūnę ir cituoja Šventąjį Raštą: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave.“ Tai labai pavojingas momentas. Velnias naudoja Dievo žodį tam, kad paskatintų išbandyti Dievą. Parodyk stebuklą. Priversk Dievą tave gelbėti. Įrodyk visiems, kas tu esi.

Tai gundymas religiniu pasididžiavimu. Gundymas naudoti tikėjimą kaip sceną. Kaip įrodymą. Kaip garantiją, kad Dievas privalo veikti pagal mūsų planą. Jėzus atsako: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“ Tikėjimas nėra bandymas. Tikėjimas nėra spaudimas Dievui. Tikėjimas yra pasitikėjimas net tada, kai stebuklo nematai.

Trečiasis gundymas yra atviras ir brutalus. Velnias parodo visas pasaulio karalystes ir sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Tai gundymas galia, valdžia, greitu rezultatu. Be kryžiaus. Be kančios. Be laukimo. Tik truputį kompromiso.

Tai labai aktualu ir mums. Kiek kartų esame gundomi rinktis lengvesnį kelią, nutylėti tiesą, prisitaikyti, kad tik būtų ramiau? Kiek kartų pasaulis siūlo: „Nereikia tiek daug principų, nereikia tiek daug sąžinės.“ Jėzus atsako aiškiai ir be derybų: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauki.“

Po visų gundymų Evangelija pasako: „Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.“ Tai labai svarbi pabaiga. Ištvermė turi vaisių. Dykuma nesitęsia amžinai. Dievas nepalieka žmogaus vieno jo ištikimybėje.

Pirmasis Gavėnios sekmadienis kviečia mus nebijoti savo dykumų. Nebijoti pasninko, tylos, susilaikymo. Ne todėl, kad tai savaime šventa, bet todėl, kad tai padeda išgirsti, kuo mes iš tikrųjų gyvename.

Šiandien Jėzus rodo mums kelią. Jis nepašalina gundymų, bet parodo, kaip per juos pereiti. Ne jėga. Ne stebuklu. O pasitikėjimu Dievo žodžiu.

Tad prašykime šią Gavėnią malonės būti ištikimiems mažose dykumose: savo kasdieniuose pasirinkimuose, pagundose, nuovargyje. Ir tikėkime, kad po jų ateina Dievo artumas. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas