Šiandien Evangelijoje girdime labai trumpą, bet nepaprastai gilią ir tiesioginę Jėzaus kalbą: „Jūs esate žemės druska… Jūs esate pasaulio šviesa“ (Mt 5, 13–16).

Šie žodžiai skamba Kalno pamokslo pradžioje – iškart po palaiminimų. Tai svarbu. Jėzus pirmiausia paskelbia palaiminimus: beturčiams dvasia, romiesiems, gailestingiesiems, tyraširdžiams. Ir tik tada Jis tarsi pasako: tokie žmonės yra druska ir šviesa. Kitaip tariant, druska ir šviesa nėra pasiekimas ar atlygis už gerą elgesį. Tai yra natūrali pasekmė gyvenimo pagal Evangeliją.

Jėzus nesako: „stenkitės tapti druska“ ar „pasistenkite būti šviesa“. Jis sako: „jūs esate“. Tai labai drąsus teiginys. Tai reiškia, kad kiekvienas pakrikštytasis jau nešiojasi savyje šią tapatybę. Klausimas tik vienas – ar ji atsiskleidžia?

Pirmiausia – druska. Druska kasdienybėje yra beveik nepastebima. Mes jos nevalgome vienos. Ji neegzistuoja dėl savęs. Ji įmaišoma į maistą, kad kiti dalykai atskleistų savo skonį. Be druskos net geriausias patiekalas tampa blankus. Jėzus sako: be jūsų pasaulis praranda skonį. Praranda kryptį. Praranda gebėjimą atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo, meilę nuo savanaudiškumo.

Tačiau druska turi vieną savybę – ji tirpsta. Ji tarsi išnyksta, kad kiti galėtų gyventi. Tai labai evangelinė logika. Krikščionio gyvenimas nėra savireklama ar nuolatinis savo teisumo demonstravimas. Tai dažnai tylus buvimas, kantrybė, atlaidumas, ištikimybė ten, kur niekas nemato. Druska neskelbia apie save – bet jos labai pasigendama, kai jos nebėra.

Ir čia Jėzus ištaria rimtą perspėjimą: „Jei druska netektų sūrumo…“ Kitaip tariant, jei krikščionis gyvena taip pat, kaip visi kiti, jei jo sprendimai, kalba, santykiai niekuo nesiskiria nuo pasaulio logikos, tuomet tikėjimas tampa bejėgis. Ne todėl, kad Dievas pasitraukia, bet todėl, kad mes patys nustojame leisti Jam veikti per mus.

Toliau – šviesa. Šviesa visada susijusi su tiesa. Ji neleidžia pasislėpti. Ji parodo, kur eiti. Ji nepašalina visų kliūčių, bet padeda nepaklysti. Jėzus sako: „Jūs esate pasaulio šviesa.“ Ne sau, ne uždaram ratui, ne tik bažnyčios viduje, bet pasauliui.

Tačiau šviesa turi būti pakelta. Jėzus sako: „Žiburio nevožia indu.“ Kiek daug šviesos mūsų gyvenime būna paslėpta. Po baime: „ką kiti pasakys“. Po nuovargiu: „aš jau nebeturiu jėgų“. Po kaltės jausmu: „aš pats nesu tobulas“. O Jėzus nesako: būkite be trūkumų. Jis sako: leiskite šviesai šviesti.

Ir labai svarbi Evangelijos pabaiga: „Kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ Ne jus. Ne jūsų reputaciją. Ne jūsų teisumą. Tikra krikščioniška šviesa visada veda ne į save, o į Dievą. Jei geri darbai gimdo pasididžiavimą – tai jau nebe Evangelijos šviesa. Jei jie gimdo dėkingumą Dievui – tada tai tikroji šviesa.

Ši Evangelija kviečia mus labai paprastai, bet labai rimtai savęs paklausti: Ar mano buvimas suteikia skonio aplinkiniams, ar tik prisitaiko? Ar mano tikėjimas apšviečia, ar slepiasi? Ar mano gyvenimas padeda kitiems būti arčiau Dievo?

Tai nėra kvietimas daryti didingus dalykus. Tai kvietimas būti ištikimiems mažuose dalykuose. Šeimoje, darbe, bendruomenėje. Ten, kur gyvenimas kartais atrodo pilkas, ten ir labiausiai reikia druskos. Ten, kur daug neaiškumo, ten ir labiausiai reikia šviesos.

Prašykime šiandien Viešpaties, kad Jis atnaujintų mumyse šį pašaukimą. Kad mūsų tikėjimas nebūtų be skonio. Kad mūsų šviesa nebūtų paslėpta. Ir kad per mūsų gyvenimą – net labai paprastą – būtų šlovinamas Tėvas danguje. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas